Kodėl žmonės rečiau ryžtasi keliauti vieni? „Žmonės bijo likti vieni, nes likę su savimi negali pasidžiaugti malonia draugija“ – išgirdome iš Skrendu.lt IT specialistės Gretos Bartuševičiūtės. Tačiau pati Greta savo draugijos, anaiptol, nevengia. Ir jūsų galvoje vis dažniau šmėsteli solo trip (liet. savarankiškos kelionės) idėja? Tuomet skaitykit toliau, nes Greta tikrai moka įpūsti drąsos ir entuziazmo!
Ar dažnai keliauji viena ir kodėl?
Per pastaruosius metus viena keliavau 3 kartus. Prieš ruošiantis į Stambulą niekam nė nesiūliau keliauti kartu, nes atrodė, kad šio miesto dvasingumą geriausiai pajusiu čia klajodama būtent viena. Prie kitų dviejų kelionių į Graikiją draugams siūliau prisijungti, tačiau jie negalėjo, tad teko keliauti vienai.
Kaip nebijoti keliauti vienam?
Man nė nekyla mintis apie baimę. O tiems, kurie bijo, siūlyčiau pagalvoti kas blogiau ir liūdniau – sėdėti ir graužtis, kad neiškeliavai vien dėl to, kad neradai su kuo ar pagaliau pasiryžti. Turiu nemažai draugų, kurie niekur nekeliauja vien dėl to, kad yra vieni, man nesinori būti tokia. Tiesiog nusipirkite bilietus, o tada jau nebeliks iš ko rinktis, juk iššūkiai žmogui reikalingi.
Ką paprastai veiki savo savarankiškų kelionių metu? Gal turi savo ritualų, tradicijų?
Pavyzdžiui, Stambule man patiko lankytis mečetėse, taip pat savo kelionėse vengiu turistinių vietų, kur kas įdomiau ieškoti hidden spots (liet. paslėptų vietų), vienoje tokių labai norėjau apsilankyti. Internete skaičiau, kad į ją patenkama per vieno turgaus vartus, šalia jų, po pastoge sėdi senukas. Jam sumokėjus dolerį gali patekti ant stogo, nuo kurio atsiveria pats nuostabiausias Stambulo vaizdas. Tos vietos ieškoti leidomės kartu su draugu iš Turkijos. Tikrai radome aprašyto turgaus vartus, sutikome ir senelį, tačiau, nelaimei, paaiškėjo, jog vieta jau kurį laiką uždaryta. Vienas didžiausių neturistinių vietų minusų yra tas, kad niekada nežinai, ar pateikta informacija teisinga iki pat tol, kol pats jos nepatikrini.
Dar, kad ir kaip keistai atrodydavo iš šono, užėjusi į Stambulo kavines, viena rūkydavau kaljaną. Turkijoje tuo užsiimti labiausiai įprasta vyrams.
Vienos poilsinės 3 dienų kelionės Kretoje metu, daugiausia laiko praleidau maudydamasi ir visur vaikštinėdama, o kitą savo 7 dienų viešnagę Graikijoje paskyriau lėktuvų stebėjimui (angl. plane spotting).
Gal gali apie tai papasakoti plačiau?
Lėktuvų stebėjimas yra tarsi atskira kultūra. Internete esu mačiusi daugybę vaizdo įrašų, kuriuose matyti visai virš žmonių galvų besileidžiantys lėktuvai. Legendinė vieta, kurioje geriausiai gali pajusti plane spotting adrenaliną, yra Karibuose. Supratusi, kad ten nukeliausiu dar negreit, pradėjau domėtis apie kitas žymias lėktuvų stebėjimo vietas. Taip į mano akiratį pateko maža Graikijos sala Skiathos, į kurią stebėti lėktuvų renkasi šio pomėgio entuziastai. Neseniai atsiradus pigiems skrydžiams į Atėnus supratau, kad tai puikiausia proga imti ir dabar pat ten nukeliauti. Beje, tiesioginis skrydis į Skiathos salą iš Lietuvos nėra vykdomas, todėl į savo planą teko įtraukti kelių dienų stotelę Atėnuose. Iš Atėnų Skiathos salą su mažu lėktuvėliu pasiekiau per pusvalandį.
Taigi, jausmas, kai lėktuvas praskrenda virš tavęs vos ištiestos rankos atstumu, yra nenusakomas. Puikią atmosferą kuria dar ir šio pomėgio gerbėjų minia. Jei Skiathos sala iš pirmo žvilgsnio man pasirodė tuščia ir nyki, prieš kiekvieną skrydį vaizdas kaip mat pasikeisdavo – iš visų kampų stebėti lėktuvo žmonės tiesiog plūste plūsdavo.
Stebėdama lėktuvus susipažinau su keliais bendraminčiais, jie buvo itin nustebę matydami į salą specialiai dėl lėktuvų atkeliavusią merginą, ir dar vieną. Vyrai buvo kur kas labiau pažengę lėktuvų stebėjimo aistruoliai. Jie atpažįsta visus lėktuvų modelius, savo pomėgiui pasitelkia racijas, klausosi pilotų pokalbių su oro kontrolės bokštu.
Pati skrydžių stebėjimą planavau su flight radar programėle, kuri parodo orlaivių eismą ore, kuriuo laiku iš pasirinkto oro uosto pakyla ir leidžiasi lėktuvai bei kur jie yra šiuo metu. Taigi, savo dienas taip ir leidau oro uoste, tarpe tarp skrydžių vaikštinėdavau po miškus, visokias pakampes ir paplūdimį šalia oro uosto. Beje, įdomu buvo tai, kad vos tik atvykusi į Skiathos salą, supratau, kad žemėlapis man nereikalingas. Tiek daug vaizdo įrašų peržiūrėjusi internete tiesiog intuityviai žinojau, kur kas yra ir kur reikia eiti.
Ką tau davė tavo kelionės? Ką patartum pirmą kartą keliaujantiems savarankiškai?
Savarankiškos kelionės suteikia daugiau drąsos. Patekus į nemalonią situaciją kartu su kitu žmogumi, yra kur kas lengviau nuspręsti kaip toliau elgtis, tačiau keliaudamas vienas viską nuspręsti ir sumąstyti turi pats. Grįžus į savo kasdienybę išeitis rasti lengviau, problemos, kurios anksčiau atrodė didelės ir svarbios, grįžus atrodo paprastesnės. Taip, suklysti gali būti baisu, tačiau galiausiai viskas vis tiek išsisprendžia.
Dar kelionės duoda naujas pažintis. Keliaujant vienam lengviau susipažinti. Viešėdama Stambule parašiau pažįstamam vietiniui, kuris parodė, kur mieste galima rasti skaniausios kavos. Dar susitikau su savo mėgstama, Stambule gyvenančia tinklaraštininke.
O patarčiau būtinai turėti internetą, apsidrausti sveikatą ir neprisikurti grandiozinių planų, kad paskui netektų nusivilti. Kartais kur kas geriau tiesiog mėgautis savo diena prie jūros, paplūdimyje nei visur skubėti ir jaudintis, kad kažko dar neaplankei iš savo must see sąrašiuko.