Į Naująją Zelandiją pirmieji europiečiai, su danų tyrinėtoju Abeliu Tasmanu priešakyje, įžengė tik 1642-iais metais. Po pastarosios ekspedicijos šis kraštas buvo užmirštas dar 127 metams, kol jį ištyrinėti kruopščiau susiruošė britų tyrėjas Džeimsas Kukas.
Patikrinti, ar ten tikrai viskas taip nuostabiai gražu ir tikra, šiandien nori visi.
Keliautojai Kamilė ir Gytis taip pat išsiruošė į Naujosios Zelandijos ekspediciją. Tai ilgiausia ir didžiausia jų kelionė iki šiol. Gyvenimas ant ratų arba gyvenimas kelionėje, kai kasdien tyrinėji dar vieną nuostabiosios Zelandijos stebuklą, kaupi patirtį ir toli gražu ne kasdien jungiesi prie interneto skaityti naujienų pusryčiams. Jaunoji pora tikrai turi ką papasakoti, tad Skrendu.lt komanda sukluso!
Ant „Manaia“ kalno
Kas judu paskatino keliauti į Naująją Zelandiją? Kiek žinome, apie šį tolimą pasaulio kraštą svajojote ne vienerius metus.
Kamilė: iš tikrųjų, pirmiausia norėjom keliaut į Australiją, bet norint ten išvažiuoti visiems metams, reikia studijuoti, o į Naująją Zelandiją galėjai išvažiuoti su darbo viza. Mes visąlaik domėdavomės, ieškodavom, kaip kažkokiu būdu išvažiuoti iš Lietuvos ir per jaunimo keliones (aut. past. www.jaunimokeliones.lt) viską susiradom.
Kodėl norėjote išvažiuoti iš Lietuvos?
Kamilė: tiesiog nematėm didelių perspektyvų, kur realizuoti save. Dėl to norėjom išvažiuot gyvent į užsienį.
Gytis: ir dabar norim.
Kamilė: dabar mūsų planas yra apkeliaut visą pasaulį ir išsirinkti šalį, kur būtų idealu gyvent, ir kur norėtume apsistoti ilgesniam laikui.
Gal jau esate išsirinkę savo šalį favoritę? Kuo ji ypatinga, kokius jūsų keliamus kriterijus atitinka?
Gytis: Australija. Pagrindiniai dalykai tai šiluma, devynis mėnesius trunkanti vasara, paplūdimiai ir gražūs miestai. Spėjom pamatyti tik Sidnėjų, bet to užteko. Naujojoje Zelandijoje faina keliaut, pamatyt, labai graži gamta, bet gyvent ten nelabai norėtųsi.
„Pukaki“ ežeras
Kamilė: nes, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje irgi yra žiemos, o mums norisi šiltųjų kraštų, kur visus metus būtų šilta, nereikėtų storų paltų. Miestai taip pat nepaliko gero įspūdžio, mažai įdomesnių architektūros objektų. Be to, Australijoje viskas perpus pigiau nei Naujojoje Zelandijoje ir ten dideliais kiekiais parduoda humusą. Tai jau iškart vienas iš didžiausių pliusų.
Sugrįžkime į jūsų kelionės pradžią. Kokie buvo kelionės lūkesčiai? Ką planavote aplankyti, pamatyti, patirti?
Kamilė: kai atvykom į Naująją Zelandiją, svarbiausia mums buvo nusipirkti mašiną, taigi, visą pirmąją savaitę praleidom vaikštinėdami po mašinų aikšteles ir žiūrinėdami skelbimus.
Gytis: kai mašiną pagaliau nusipirkom, įsirengėm lovą, nusipirkom kempingo dalykus ir pradėjom keliaut.
„Tekapo“ ežeras
Kamilė: iš lankytinų vietų buvom suplanavę aplankyti tas garsiausias: aukščiausias Naujosios Zelandijos kalnas Mount Cook, Tekapo, Pukaki ežerai, esantys šalia Monko (aut. past. Mount Cook).
„Mount Cook“ (liet. Kuko kalnas)
Gytis: dar Wanaka tree – medis vandenyje, The Good Shepherd church (liet. Gerojo piemens bažnyčia), užgesęs Taranaki ugnikalnis, Tongariro nacionalinis parkas.
„Wanaka“ medis
Kamilė: svarbiausia vieta, kurią norėjom pamatyti buvo Habitonų miestelis. Prieš važiuodami į Naująją Zelandiją paruošėm namų darbus – peržiūrėjom visas Žiedų valdovo dalis, po to jau sakom „viskas, dabar jau galim važiuot.“
Habitonų miestelis
Gytis: keliaudami naudojomės CamperMate programėle, su jos pagalba aplankėm dar ir daugiau lankytinų vietų iš filmo, kurios išsibarsčiusios po visą Naująją Zelandiją.
Kamilė: bet įspūdingiausias buvo miestelis. Norėjosi viską apžiūrėti ramiai, tačiau tai viena populiariausių lankytinų vietų ir žmonių ten – milijonas. Yra visa programa, važiuojant autobusu leidžiama filmų muzika, rodomi klipukai, kuriama gera nuotaika, tikrai jautiesi kaip toje pasakoje.
„Omanawa“ kriokliai
Kokia ta Naujoji Zelandija? Pasidalinkite savo kelionės įspūdžiais: kurios lankytinos vietos labiausiai patiko, apstulbino, sužavėjo ir buvo įdomiausios?
Kamilė: buvo tokių vietų, kur atrodo, kad tai net ne realybė.
Gytis: svajonė.
Kamilė: žiūrinėdamas internete nuotraukas ar video, pagalvodavai, kad taip – visa tai kažkur yra, bet nesitikėjai, kad tai gali pamatyti realybėje. Kas man paliko didžiausią įspūdį tai kalnai, mėlyni ir gražūs ežerai, labai skaidrūs upeliai, kad, rodos, jame net savo sielą gali pamatyt.
Skaidrūs upeliai ir „Kitekite“ krioklys
Gytis: man patiko Milford South (liet. Milfordo sąsiauris), kur teka didelis krioklys, Mount Cook – aukščiausias Naujosios Zelandijos kalnas, Aoraki nacionalinis parkas.
Milfordo sąsiauris
Kamilė: nacionaliniame Aoraki parke tikrai daug gražių dalykų pamatėm. Ėjome Hooker valley treku iki ledyno ežero, kuriame ant vandens iš tiesų stovi ledynas. Tame parke visur gali daryti nuotraukas, nes visur taip gražu. Mes net neturėjome laiko kada grožėtis patys, nes, atrodo, viską reikia užfiksuoti, nufilmuoti.
Ledyno ežeras
Gytis: jau pačioje kelionės pabaigoje pavargom ir filmuoti, ir fotografuoti, tai tiesiog viskuo grožėjomis, stengėmėsi sau prisiminimą pasilikt.
Kamilė: ir kamerą pametėm. Pametė Gytis, tiksliau (Gytis juokiasi).
Na, papasakok kaip viskas buvo?
Gytis: buvo tokia labai graži vieta.
Kamilė: čia irgi prie tų labiausiai patikusių vietų reikia pridėti.
Gytis: Curio Bay. Ten galima surfint, nes labai patogios bangos, ta vieta įžymi dėl laisvai ten plaukiojančių laukinių delfinų. Hector’s dolphins (liet. Hektoro delfinai) yra vieni iš rečiausių ir mažiausių pasauly.
Piečiausia Naujosios Zelandijos vieta
Tu sau plaukioji ir jeigu pasiseka, jie praplaukia pro šoną arba visai šalia tavęs. Taigi, man pasisekė. Su kamera juos filmavau bent kelias valandas, jie ten šokinėja per bangas, žaidžia, bet kai jau metas buvo lįst iš vandens, banga iš už nugaros man taip tėškė, kad su banglente apsiverčiau. Banga nulaužė kamerą, ji paskendo, nes neturėjo plūduro. Taip ir likau su kameros laikikliu rankoj. Iš tos vietos jokios info neturim.
Kameros ieškojom dar dvi dienas iš eilės, ėjau klausinėti ir žmonių iš surfing school. Kaip tik buvo rasta kamera, bet, deja, ne mūsų. Belieka į visa tai pažiūrėti kaip į pamoką. Viskas buvo taip godžiai filmuojama, kad ir pasigriebė banga, tarytum, „nenorėk per daug iš tų laukinių delfinų ir iš tos gamtos.“
Naujojoje Zelandijoje keliavote beveik 5 mėnesius. Tai reiškia ne tik daugybę emocijų, nuotykių, bet ir iššūkių, gal net sunkumų?
Kamilė: viskas jau nuo pat pradžių vyko ne pagal mūsų planą, kadangi aš gavau vizą, su kuria galėčiau visus metus gyventi ir dirbti Naujoje Zelandijoje, o Gytis ne. Nusprendėme į šalį skristi likus kelioms savaitėms iki kitų metų vizų lošimo pradžios. Aš pasinaudojau savo laimėta viza, o Gyčiui buvo išduota trijų mėnesių turisto viza. Taigi, antrasis vizų lošimas prasidėjo jau Naujojoje Zelandijoje. Specialiai atvažiavome į miestą, kur geresnis ryšys, internetas.
Gytis: viskas vyksta tokiu būdu – kas greitesnis, tas gudresnis, nėra jokių atrankos kriterijų. Per metus Lietuvai išduodama tik 100 vizų, o dalyvaujančių tūkstančiai, bet ir antrą kartą nepavyko.
Kvinstaunas
Kamilė: dar vienas sunkumas, kurį patyrėme, buvo mašinos gedimas. Sumokėjus 900 dolerių paaiškėjo, kad ji sugedo nepataisomai. Be to, ją pavyko parduoti tik už 100 dolerių.
Gytis: tačiau iš dalies, mums vis tiek sekėsi. Labai padėjo kempingo savininkas, kuris gerai nusimano apie mašinas. Ten visi mandagūs, paklausia kaip diena, aš ir užsiminiau, kad atsirado problemų, sugedo mašina. Tuomet jis geranoriškai pasisiūlė padėt. Apžiūrėjęs automobilį pasakė, kad neturi tam tikrų įrankių, taigi, nusiuntė mus į servisą, kuriame sužinojome, kad mašina jau sunkiai sutvarkoma. Grįžę atgal pasiguodėme, kad mašinos nepavyko sutvarkyti ir, kad galvojame apie naujos paieškas. Tuomet jis vėl pasisiūlė mums surasti naują.
Kamilė: sako, jūs nesirūpinkit, viską jums surasiu, sutvarkysiu, jau nebe pirmą kartą aš backpack’eriam padedu. Jau kitą dieną prie mūsų sugedusios mašinos stovėjo nauja.
Gytis: dar jis mums padėjo nusiderėti kainą.
Kamilė: apskritai, spręsdami visas tas su mašina susijusias problemas, daugiausiai ir pabendravome su vietiniais. Nepaisant to, kad situacija buvo nesmagi ir stipriai kertanti per finansus, buvo labai gera, nes visi žmonės labai geranoriškai padėjo.
Kokiais praktiniais patarimais ar naudinga informacija pasidalintumėte su tais, kurie ruošiasi į Naująją Zelandiją?
Kamilė: na, jei su visomis žiniomis keliautumėme iš naujo, tai viską darytumėme kitaip. Pirmiausia, būtinai įsigytumėme self contained kemperį vien dėl to, kad tam tikrose vietose leidžiama sustoti būtent tik su self contained sertifikatą turinčiu automobiliu.
Nugget point
Gytis: iš esmės, buvome priversti judėti beveik kiekvieną dieną ir galvoti kur apsistoti. Būdavo, kad kartais norisi sustoti ir vienoj vietoj pabūti dvi-tris dienas, bet Naujoje Zelandijoje negali taip džiaugtis gamta ir visur būti kiek nori.
Kamilė: ir tai labai apsunkina keliavimą. Nemokamuose freedom kempinguose negali užsibūti ilgiau nei vieną dieną, o kur graži vieta, paprastai nėra kempingas – maždaug atvažiuok, pamatyk ir išvažiuok. Ne taip, kaip pas mus Europoje, kur nors ir stovėjimo aikštelėje gali sustoti ir miegoti.
Gytis: o 200 dolerių baudos nesinorėjo mokėt. Gavęs baudą, iškeliaudamas iš šalies, oro uoste ir turėtum susimokėti.
Kalėdų šventimo vieta, „Waverley“ paplūdimys
Kamilė: taip pat tiems, kurie su Working Holiday viza nori Naujojoje Zelandijoje praleisti vienerius metus, patarčiau ten keliauti prasidėjus lietuviškam pavasariui. Tuo metu Naujojoje Zelandijoje būtų ruduo, o tai reiškia sezono pabaigą, kai automobilį galima įsigyti kur kas pigiau.
Gytis: tuomet žiemą dirbti, susitaupyti kelionei, jau turėti nusipirkus mašiną, o pavasarį-vasarą ruoštis kelionei ir keliauti sau neskubant.
Ką rekomenduotumėte tiems, kurie norėtų keliauti trumpesniam laikotarpiui?
Kamilė: Zelandijoje būtų idealu keliauti bent pora mėnesių – vieną mėnesį skirti vienai salai, o antrąjį – kitai, nes tikrai verta pamatyti abi. Šiaurinė sala yra šiltesnė, man ten patiko paplūdimiai, o pietinėje saloje labai gražūs kalnai, miškai, laukinė gamta.
Gytis: kas įdomiausia, kad toje Naujosios Zelandijos pusėje, kurią skalauja Tasmanų jūra, būna juodo smėlio paplūdimiai, o Ramiojo vandenyno pusėje vyrauja šviesios pakrantės.
Ir klausimas pabaigai – kur ruošiatės keliauti toliau?
Kamilė: dar tiksliai negalime pasakyti, tačiau spėju, kad žvaigždės mums lemia Ispaniją. 🙂
Jauniesiems kelionių entuziastams linkime sėkmės savo svajonių kampelio paieškose, o jums – įdomių kelionių žadančio jūsiškio žvaigždžių žemėlapio! Išlaisvinkite tyrinėtojo prigimtį kartu su Skrendu.lt!