Kelionių istorijų rubrikoje kalbiname balinėtoją Ievą, kuri tolimoje Balio saloje mėgaujasi gyvenimu su dukryte Emilija ir vyru Leo. Kaip jiems sekasi kurti gyvenimą naujoje vietoje, įveikti iššūkius ir drauge tobulėti?

Papasakokite, ką veikiate Balyje. Kada ir kodėl ten nukeliavote?

Mintis skristi su visa šeima į Balį kilo prieš porą metų. Tuo metu domėjausi kitų šalių alternatyvaus mokymo patirtimi ir interneto platybėse atradau vidury Balio džiunglių įsikūrusią Žaliąją mokyklą. Pasimokyti pusę metų bambukinėje mokykloje be sienų ir durų tapo mūsų kelionės tikslu. 2014 m. rugsėjo 4 d. pajudėjome iš Lietuvos. Po pusmečio kuprinėjimo Azijos platybėse, sausio mėnesį pasiekėme Balio salą. Pusmetis Dievų saloje pralėkė nepastebimai. Ryte nuvežame Emiliją į pamokas, o patys sėdame ant motorolerio ir savo baltą žemėlapį Balio šventyklomis, kriokliais, paplūdimiais, ryžių laukais, kalnais ir upėmis žymėjome. Per pusmetį Balio magija tiek mus apkerėjo ir užbūrė, kad neatsispyrėme pagundai likti čia dar metams. Mūsų kuprinėjimas peraugo į balinėjimą, į kasdieninius atradimus ir dalijimosi su kitais džiaugsmą. Darome tai, kas mums labai patinka, gilinamės į Balio kultūrą, religiją, vietinių žmonių gyvenimą ir tradicijas. Kartais vakare net sunku nuo patirtų įspūdžių užmigti. O svarbiausia – jaučiame savo dalijimosi vertę. Žmonės rašo į mūsų facebook blogą „Balinėtojai“, klausia patarimų, rekomendacijų, pagalbos planuojant kelionę. Turime patirtį, kaip lengva, nieko nežinant apie šalį, pasimesti informacijos gausoje. Kuo trumpesnė kelionė, tuo didesnio planavimo ji reikalauja. Čia kaip su pristatymu. Kai ruošiesi kalbėti dieną, gali ir nesiruošęs kažką pasakyti. Kai ruošiesi 18 min TED pristatymui, kartais ir 3 mėnesių neužtenka. Galimybių, rodosi, yra tūkstantis, bet tai laikas jas riboja, tai pinigai, tai kitų šeimos narių norai, o jei čia santarvė yra, tai žiūrėk su visus niuansus bederinat lietaus sezonas prasideda..O kur dar nenumatyti dalykai, kurių iš nežinojimo net mintyse neturi.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte su šeima persikraustydami į tolimą šalį? Kaip tie iššūkiai išsisprendė? Ar baimės išties buvo pagrįstos?

Kai apsisprendėme dėl krypties, ėmėme domėtis kitų keliaujančių po Aziją su mokyklinio amžiaus vaikais šeimų patirtimi. Pasigilinę, nusprendėme pirmą kelionės pusmetį nieko iš anksto neplanuoti, tiesiog įsigyti bilietus iki Pekino ir atsiduoti laisvai, neįpareigojančiai judėjimo laisvei. Visai kitaip buvo su Balio sala. Turistinė viza galioja tik 60 dienų, o mes Balyje turėjome pusmetį praleisti, o tame reikia turėti socialinę vizą, o jai gauti reikia rėmėjo. Jokių pažįstamų Balyje į kuriuos galėtume kreipti dėl rėmimo laiško, neturėjome. Teko skristi į Balį su turistine viza ir patiems praeiti visą naujoko mokymosi iš savo klaidų kelią.

Kaip Balyje jaučiasi Emilija?

Atvykus į Balį didžiausias iššūkis buvo adaptuotis prie visiškai kitokio gyvenimo ritmo. Įpratus keliauti neapsistojant vienoje vietoje, sunkiausia buvo sustoti. Sielos ramybę ir buvimo Balyje džiaugsmą atradome ne iš karto. Mums visiems tai buvo ilgas mokymosi ir atradimų kelias, tarsi dar viena kelionė kelionėje. Tai, ką mes išgyvenome tyliai ir savyje, Emilija neslėpdama ir atvirai išreikšdavo balsu. Diena iš dienos, vos ne keturis mėnesius jos skundų klasusėmės: kam mes ją iš mylimos Lietuvos išvežėme, kodėl ji turi eiti į mokyklą, kur nieko nesupranta, ką mokytojai sako, kur nėra jos mylimų draugų, o per pamokas susikaupti trukdo visokie skraidantys vabzdžiai ir ropojantys vabalai. Iš šalies mes matėme tai, ko ji pati nepastebėjo. Nors ir skaudu buvo jos priekaištų klausytis ir ne visada kantrybės užtekdavo, matėme kaip toje kančioje ji auga ir keičiasi, kaip diena iš dienos tirpsta kalbos barjeras, atsiranda nauji draugai, o skruzdėlės, vorai, gyvatės ir gikai pamažu tapo neatskiriame mūsų balietiško gyvenimo dalimi.

„Turiu šeimą, darbą, paskolą, Lietuvoje gyvena draugai ir artimieji – aš tikrai negaliu išvykti į jokią šalį ilgesniam nei savaitės laikui“ – tokią ar panašią frazę turbūt išgirstate dažnai. Ką į ją atsakote?

Toje vietoje labai padeda žinojimas, kas slypi už frazės – „aš tikrai negaliu išvykti į jokią šalį ilgesniam nei savaitės laikui“. Labai žmogiška į pokyčius žiūrėti su baime, juk mes, kaip gyvūnai, esame veikiami išlikimo instinkto. Bet kokia kelionė yra kelias į naują, mums nežinomą, pasaulį. Jei jame nematome savęs, savo galimybių, tą vietą užima baimė ir abejonės. Tik pabandome pasvajoti apie ilgesnį išvykimą į kitą šalį ir tą pačią minutę atrandame šimtus priežasčių, kodėl to padaryti negalime. Savo vyrą metų kelionei po pasaulį kalbinau nuo pirmų mūsų pažinties dienų. Kas kartą užsiminus apie keliavimą, iššaukdavau jo pasipriešinimą: – O kas pinigus uždirbs?? Mes juk ne milijonierai !! O jei grįžę nerasime darbo?? Jei teks vargti?? Ir apskritai, kokia prasmė kitur važiuoti, jei man ir čia gerai?? Savo vyro įkalbėti man nepavyko. Jokie argumentai neveikė. Tiesiog reikėjo laiko vidiniam žinojimui atsirasti. Stebuklai vyksta tik tuomet, kai mes jais tikime ir leidžiame jiems vykti. Kai vieną dieną mano vyras pasakė „Taip, aš sutinku. Po metų mes išvykstame“, stebuklingai pasipylė gerų darbo pasiūlymų gausa. Grįžus po metų niekas nepasikeitė. Laukė tie patys darbai, draugai, namai, pasikeitėme tik mes. Neliko baimės jausmo, atsirado tikėjimas, kad viskas yra įmanoma, kad viską tu gali.. 

Kam rekomenduotumėte atvykti į Balį ilgesniam laikui? Kam šis pasaulio kraštas tinkamiausias? Kuriuo metų laiku ten geriausia skristi?

Balyje labai daug vakariečių sukuria ir vysto savo verslus. Ubude yra verslo inkubatorius Hubudas, kuriame sukurtos idealios sąlygos kurti komandas ir dirbti nuotoliniu būdu. Jei neturi internetinio verslo ar nesi IT ekspertas – gali vesti jogos užsiėmimus, gaudyti su lenta bangas, kaituoti, medituoti, ar tiesiog ramiai, sveikai ir be streso auginti vaikus. Nepaisant vargingo gyvenimo, Balio gyventojai be galo draugiški ir nuolatos šypsosi. Visi su meile dirba savo darbus ir likimu nesiskundžia. Baliečiai tiki, kad ši sala priklauso Dievams, o jie yra tik nuomininkai, todėl kiekvieną dieną neša aukas ir savo gerais darbais stengiasi jų nepykdyti. Tas nuolankumas ir balietiška ramybė labiausiai ir žavi atvykelius. Pabuvus ilgiau Balyje, nebesinori to jaukaus ramybės kampelio palikti. Žmonės mūsų dažnai klausia, kada geriausia atvažiuoti į Balį? Balis – magiška vieta! Čia vasara trunka 365 dienas per metus, o vidutinė metinė temperatūra tiek oro, tiek vandens yra 28 laipsniai. Neblogai, kaip gerų orų neišlepintiems lietuviams? :). Niekada nesibaigianti vasara turi du sezonus – sausąjį ir lietingą. Lietsargį, neperšlampamus batus ir lietpaltį pasiimkite išsiruošę atvykti į Balį lapkritį – kovą. Tropikinių liūčių nebijantys keliautojai gali džiaugtis ištuštėjusiais paplūdimiais, geromis viešbučių ir skrydžių į Balio salą nuolaidomis ir pusę dienos šviečiančią saule. Išskirtinis mėnuo yra gruodis, kuris laikomas Balyje pačiu turistų antplūdžio piku. Tuo metu salą užplūsta lietaus sezono nepabūgę atostogaujantys su vaikais australai. Jei yra galimybę rinktis, geriausia į Balį vykti rugsėjo menesį, kai vidutinė temperatūra yra 25 laipsniai, visa dieną šviečia saulė ir mažai turistų.

Ačiū už pokalbį!

Skaitytojai, ar ryžtumėtės tokiai kelionei? Ar pasvajojate išvykti kur nors toli, kur saulė šviečia visus metus, o žmonės nesiliauja šypsojęsi?