Veikiausiai sutiksite – nors Žemė viena, bet pasaulių čia telpa tūkstančiai. Šiandien kviečiame leistis į senosios Indijos pasaulį – ten, kur, pasak keliautojos Gretos, visko daug ir kitaip.

Pajusk indišką gyvenimo tempą, išmok jos ritmą, įsiklausyk, kaip senojoje žemėje skamba garsai, užuosk besiskleidžiančius jos kvapus, paliesk nuostabiąsias Indijos spalvas. Sako, kad Indija – tai šalis, kurioje Visatai užduodami klausimai išaiškėja greičiau nei bet kur kitur…

Tikriausiai sutiksi, jog mūsų kultūroje vyrauja stereotipas – jei keliauji į Indiją, veikiausiai ieškai gyvenimo prasmės, dvasingumo, bandai išgvildenti gilesnius dalykus. Ar šių dalykų vedina į Indiją keliavai ir tu?

Ne visai. Aš į Indiją važiavau studijuoti, vykau ten mokytis sanskrito kalbos. Nors ir studijuojant universitete buvo galimybė iškeliauti į Indiją, aš tai padariau per kitą programą, baigusi indologijos studijas.

O susidomėjimas Indija turbūt išaugo baigus mokyklą. Indija buvo pakankamai populiari hipių tarpe, jie taip gražiai apie ją pasakodavo… Imdavo atrodyti, jog Indija tikrai yra kažkokia ypatinga šalis.

Taigi, ar tikrai Indijoje yra tai, ko Vakarų kultūra neturi?

Sakyčiau, kad visur yra tai, ko žmonės ieško, tik, matyt, ten yra palankesnė terpė visam tam pasireikšti. Indai yra viskam labai tolerantiški, man atrodo, kur kas tolerantiškesni nei mes, europiečiai. Kad ir religijų atžvilgiu – jei eini aukoti Šivai, bet pakeliui sutinki Višnaus skulptūrą ar Jėzaus paveikslą, kodėl nenusilenkus ir jiems?

Arba kine pravirkus vaikui. Niekas į mamą kreivai nežiūrės, kad ši yra prasta mama, kadangi nesusitvarko su savo vaiku. Man regis, pas mus yra daug nutylėjimo, žvilgsnių, o ten viskas vyksta atvirai. Atvirkščiai, jie verčiau bandys tą vaiką pralinksminti, jam pamirksėti, kad tik neverktų.

Grįžtant prie dvasingumo, man Indijoje dar labai patinka tai, kad ten nejusti skirtumo tarp to, kas yra dvasinga ir ne. Čia, Lietuvoje, jaučiu nusistatymą, kad jeigu, pavyzdžiui, geri alų, vadinasi, esi mažiau dvasingas arba priešingai – jei medituoji, eini į bažnyčią, kažkodėl savaime tampi dvasingesnis. Čia įeidami į bažnyčią mes tarsi užsidedame kaukę, tampame geresni, o Indijoje – ėjo berniukas, nusiavė savo batukus priešais šventyklą, gražiai sau susimeldė, pagrojo būgneliais ir išėjo.

Vieni įsimyli Indijos dvasingumą, jos nušvitusius žmones, o kiti išvydę Indijos chaosą, netvarką, skurdą svajoja iš ten kuo greičiau pasprukti. Ką indų kultūroje buvo sunkiausia priimti?

Manau, pabėgti nori tie, kurie į Indiją nuvažiuoja labai trumpam. Savaitės bus per mažai, kad įveiktum kultūrinį, fizinį šoką ir pajustum Indijos malonumą. Nuvažiavę į Indiją pradžioje serga visi, tačiau tam yra vaistai, skiepai – tokia ta Indijos prisipratinimo kaina. Kelionei paskirti bent dvi savaites jau geriau, o trys, man atrodo – pats tas.

Taip, iš tiesų ten viskas yra kitaip. Kai dirbau su turistų grupėmis, baisiausi Indijoje jiems pasirodė keliai. Pradžioje atrodo, kad ten iš tiesų kiekvieną sekundę gali mirt – indai važiuoja bet kaip ir bet kur.

Man vienas baisesnių dalykų buvo biurokratija. Reikėjo labai daug kantrybės ir pastangų, kad pagaliau pradėčiau studijuoti. Tačiau pažvelgus iš kitos pusės – minusų nėra – tai, kas sunku, išeina į naudą.

Buvo keista tai, kad europiečiams daugelyje situacijų priskiriama arogancija. Nuvykusi ten jaučiausi pakankamai tolerantiškas žmogus, tačiau jiems dažnai pasirodydavo priešingai. Vien klausdama kodėl jie daro taip, o ne kitaip, jų požiūriu, aš tarsi sakau kaip turėtų būti.

Dar, kaip merginai, įstrigo tai, kad indai kai kuriose vietovėse sveikinasi arba net šnekasi pirmiausia su vaikinais. Net jei stovi šalia, apie tave klausinės vaikino.

Indijoje gyvenai ir studijavai beveik metus. Ką gali papasakoti apie šią šalį? Kuo Indija tave praturtino, išmokė?

Apie Indiją negali kalbėti kaip apie visumą, reikia pasakoti apie atskiras jos dalis.

Aš gyvenau Varanasyje. Tai Šivos, tūkstančio šventyklų ir seniausias iki šiol gyvenamas miestas pasaulyje. Varanasyje dar galima išvysti tą vadinamąją tradicinę Indiją, o, pavyzdžiui, Delyje modernizmas jau įgavo pagreitį.

Štai, vienas įstrigęs vaizdas iš viešnagės Delyje: ateina į barą visa šeima – močiutė, tėvai, anūkai. Močiutė ir mama pasipuošusios sariais, anūkės apsirengusios moderniau. Ir jie visi užsisako kaljaną, pasiima alaus. Man regis, net Lietuvoje tik nedaugelis taip laisvai išeitų į barą su savo tėvais, o tuo labiau seneliais.

Indijoje būtinai rekomenduočiau aplankyti Varanasį. Čia turistai išvys romantiškąjį Indijos veidą. Kiekvieną ankstų rytą Varanasyje vyksta saulės pasveikinimo, o temstant – saulės palydėjimo ceremonija. Vakare į vieną upės krantą suplaukia miestelio gyventojai su valtimis, į Gangą leidžia iš sviesto pagamintas, lapais ir žiedais apkaišytas žvakutes. Tas vaizdas, kai upėje plūduriuoja šimtai žiburėlių tiesiog užburia.

Kartą stovėdama ant upės kranto ir bežiūrėdama į tas žvakeles panorau atsidurti tarp jų! Kai matydavau, kaip joje visi – ir gyvūnai, ir žmonės maudosi, prausiasi valosi dantis ir degina mirusiuosius, sakiau, kad gyvenime į tą baisią upę nelipsiu, tačiau tą sykį aš ją perplaukiau! Atsidūrusi kitame krante dar ilgai stebėjau ceremoniją, uosčiau smilkalų kvapus ir klausiau giedojamų mantrų. Tai buvo viena nuostabiausių mano patirčių Indijoje.

Kodėl rekomenduotum aplankyti Indiją?

Indai turi posakį, kad „viskas yra įmanoma“ ir ten taip yra iš tikrųjų. Jei tau kažko reikia – tai greitai atsiras, jei tau reikia pagalbos – tau tuoj padės. Atrodo, kad Indijoje norai pildosi tikrai greičiau, beje, karmos dėsnis greičiau veikia taip pat.

Tačiau į Indiją verta vykti ne vien dėl to. Juk ten ir gamta nuostabi, ypač šiaurinėje Indijos dalyje esantys didingieji Himalajų kalnai, tose apylinkėse augantys medžiai ir augalai. Tai tiesiog nuostabu. Kai kitą kartą su draugu keliausime į Indiją, trauksime į vakarinę Indijos pakrantę. Ten, kur švariausios, skaidriausios upės ir galima mėgautis vandens pramogų įvairove. Aš sakau, kad Indijoje yra visko, reikia tik žinoti, ko nori. O jei nežinai, tuomet tiesiog bandyk!