Balis, kelionių svetainėje „TripAdvisor“ 2017 m. buvo išrinktas populiariausia kelionių kryptimi pasaulyje. Turbūt ir jūs apie šią patrauklią salą esate ne kartą pasvajojęs? Keliautoja Viktorija Panovaitė Baliui taip pat neabejinga, štai ką ji čia spėjo aplankyti per dvi dienas. Dalinamės pačios Viktorijos rašytu tekstu.

„Indonezijos Balio sala yra daugiau nei 11 kartų mažesnė nei Lietuva! Tačiau dėl siaurų ir vietomis kalnuotų kelių, vietinių žmonių vairavimo ypatumų, kartais ir kamščių – nuvažiuoti trumpus atstumus gali užtrukti ilgokai.
Bet gerai susiplanavus maršrutą, net per dvi dienas, galima aplankyti, pamatyti nemažai, keliautojų mylimiausių Balio vietų.
Pirmąją dieną, aš kelionę pradėjau anksti, kad išvengčiau rytinių kamščių ir patraukiau link šiaurinės Balio dalies. Pirmiausia stabtelėjau vietiniame turgelyje. Nors jame pilna visokių suvenyrų, kurių galima rasti ir bet kur kitur, čia užsukau dėl egzotinių vaisių. Prieinant prie bet kurio prekystalio, pardavėjai iškart siūlo paragauti to ar ano. Apėjus ratuką galima nemažai visko išragauti. Kadangi mėgstu valgyti saldžiai – labiausiai man patiko rambutanai, mangustanai ir anona. Teko nemažai pasiderėti norint šiuos vaisius įsigyti už priimtiną kainą!

Visai netoli turgaus yra ant šventojo ežero pastatyta šventykla. Ji viena ikoninių Balio šventyklų. Jauki, nedidelė, bet patraukianti daugelio keliautojų dėmesį. Tikrai smagu pasivaikščioti gražiai gėlėmis apsodintoje, didelėje teritorijoje. Netikėjau, kai vietiniai sakė, kad šioje vietovėje būna vėsu ir baliečiai dažnai čia atvyksta „pailsėti“ nuo karščių. Bet tai tiesa – kai lankiausi buvo vos +22 laipsnių. Kas mane nustebino, kad būtent šiose vietovėse yra didžiausios braškių plantacijos. Visos iškabos tik ir kviečia ateiti ir prisiskinti braškių.

Judėdama toliau, pakeliui pamačiau vienus garsiausius Balio vartus. Jie neturi jokios istorinės ar kitokios vertės. Tai tik įvažiavimas į golfo klubą. Tačiau dėl savo grožio pritraukia daug smalsuolių, gal todėl už nusifotografavimą prie jų, imamas mokestis. Ilgai čia tiesiog nėra prasmės užsibūti, todėl važiavau toliau – link dvynių ežerų. Bevažiuojant, kelio pakraščiuose išvydau būrius laukinių, ilgauodegių makakų. Jos tik ir laukia, kad kas nors joms numestų kokį skanėstą.

O dvynių ežerai, man atsivėrė visu savo gražumu (nors esu skaičiusi, kad čia dažnai būna debesuota). Sklando legendos, kodėl ir kaip tie „dvyniai“ susiformavo. Sakoma, aplinkiniuose miškuose gyvena ir dvasios. Jų nemačiau. Tačiau pasinaudojau proga ir pasisupau virš ežerų, didžiulėse supynėse. Buvo ir smagu, ir kiek baugu nematant arti žemės po kojomis. Šalia parkavimo aikštelės galima pasifotografuoti ir su milžiniškais šikšnosparniais, iguanomis ar net pitonu.

Pirmasis pusdienis prabėgo labai greitai, nes nemažai laiko praleidau kelyje. Tačiau antroje dienos dalyje dar teko apsilankyti didžiausiose Balio ryžių terasose. Dėl savo grožio ir naudojamos senosios laukų drėkinimo sistemos, jos įtrauktos net į UNESCO kultūros paveldą. Kokio žalumo laukai apsupti kalnų! Tikrai labai gražu. Neatsispyriau ir nuostabių vaizdų apsuptyje užsisakiau kavos, nes čia ta vieta, kurioje norisi pasibūti kiek ilgiau.

O didžiausia mano šios dienos kulminacija buvo saulėlydis į Indijos vandenyą. Tikriausiai viena iš gražesnių vietų palydėti saulę. Didelėje, žalumos apsuptoje teritorijoje apžiūrėjau šventyklą, pastatytą ant natūraliai suformuoto akmens. Gerai, kad buvo atoslūgis, tad prie šventyklos galėjau prieiti labai arti.

Grįžau, jau su tamsa ir tik lengvai pavargusi. Nors tas nuovargis ne fizinis, o emocinis, nes pamačiau tiek gražių bei skirtingų vietų. Na ir iki visiškos palaimos, šią dieną, dar spėjau apsilankyti masažo salone. Beveik užmigau ant masažo stalo, nes merginos rankos buvo tiesiog magiškos.

Mano antroji diena išaušo labai greitai ir kol saulė neužkaitino nužingsniavau link garsiojo Ubudo beždžionių miško. Pataikiau tuo laiku, kai dar nebuvo daug žmonių, o beždžionės buvo jau po pusryčių. Todėl galėjau ramiai sau pasivaikščioti po mišką. Teritorija tikrai nemaža, todėl lengvu žingsniu, sustodama pafotografuoti beždžiones, apžiūrėdama šventyklas, užtrukau kone pusantros valandos.

Nieko nelaukdama toliau vykau susipažinti su Baliu. Važiavome labai jaukiais, vaizdingais kaimo keliukais iki artimiausio krioklio. Iš toli, krioklys atrodo tikrai įspūdingai. Pažiūrėjus kiek laiptelių reikės nulipti žemyn, minutę svarsčiau ar eisiu arčiau (nes juk reikės jais lipti ir aukštyn). Tačiau giliai įkvėpiau, pradėjau žingsniuoti. Krioklio srovė tikrai stipri, vanduo šaltokas, tačiau man labiausiai patiko jį apžiūrėti kiek kitu kampu – palypėjus ant šalia esančio nedidelio skardžio. Šis krioklys yra mylimas ir tarp baliečių, nes vandenyje tauškėsi ne vienas.

Kadangi Balis tituluojamas tūkstančių šventyklų ir dievų sala, norėjau tuo įsitikinti, tad šią dieną aplankiau dar kelias svarbias šventyklas. Šventojo vandens šventykla – viena svarbiausių Balyje. Bent kartą metuose kiekvienas balietis turėtų čia atvkti apsivalyti sielos, proto ir kūno. Kai lankiausi šioje šventykloje, mačiau ne vieną, kuris atlikinėjo šį ritualą. Susikaupę, ramūs, kantrūs, visi stovėjo eilėje apsiprausti, nes niekas neturi skubėti. Prieš apsiprausiant po šaltinio vandeniu, kiekvienas turi nusiraminti, apie nieką negalvoti.

Pati didesnę ramybę radau prie buvusių karališkos šeimos monumentų. Teko leistis kelis šimtus laiptelių žemyn, į vietą, kuri kažkada pilnai buvo užpilta žemėmis. Šalia raminančiai čiurlena upė, kuri tarsi pasislėpusi po nuaugusiomis lianomis, daug išlikusių senųjų vienuolių meditacijos celių. Iš šios vietos visai nenorėjau išeiti ir gal būčiau likusi daug ilgiau, tačiau šiandien manęs laukė dar vienos ryžių terasos, kurias norėjau pamatyti dar prieš saulėlydį.

Šios terasos mažesnės, kuklesnės nei praeitą dieną matytos. Tačiau labai jaukios, su daugybė įvairių supynių, kavinių. Terasose vaikščiojau iki sutemų, nes įvairūs takeliai atrodo niekad nesibaigia, vis veda kažkur, o man be galo smalsu pažiūrėti „o kas ten?“.

Taip ir prabėgo labai turiningai šios pora dienų Balyje. Sužinojau nemažai įdomių dalykų apie Balio išskirtinę kultūrą bei religiją. Pamačiau, sakyčiau pagrindinius „Balio perliukus“. Žinoma, čia apstu ir kitų vertų dėmesio vietų, bet norint jas aplankyti, reikia jau kiek daugiau laiko.“

Daugiau apie Viktorijos pažintį su Balio sala, galite skaityti jos kelionių tinklaraštyje.