Aplink „švedišką stalą“, matyt, sukinėjomės visi – tradicija pasklidusi taip plačiai, kad aprėpia krikštynų, močiučių ar prosenelių jubiliejų progas, asocijuojasi su atostogomis, viešbučių tiekiamais pusryčiais ir vakarienėmis bei įmonių organizuojamais vakarėliais. O ką dar galėtumėte papasakoti apie skandinaviškos virtuvės ypatumus? Taip, tai nėra šviežutėlių „bagečių“ kraštas, tačiau tikrai pasižymi savitu skoniu, nulemtu giliai įsišaknijusių vietos tradicijų. Ilgos žiemos, o tuo pat ir trumpas derliaus sezonas, kiek apriboja patiekalų ingredientų įvairovę ir turi daug reikšmės skandinavijos pusiasalio bei Danijos virtuvės veidui. Sunki, nesmulkintų grūdų duona, sūriai, silkė ir jūros gėrybės, skandinavų rankose be jokių įmantrių technikų ir net be plačios prieskonių paletės (viskas, nuo krevečių salotų iki marinuotos silkės čia puošiama krapais) gali virsti skaniu ir stebinančiai sočiu deriniu. Sakoma, labiausiai mokame vertinti tai, ko trūksta, tad turėtumėte aplankyti skandinaviją vasarą – čia uogų, salotų ir kitų sezono gėrybių metas švenčiamas kone su religiniu įkarščiu.Šį kart jums atrinkome keletą smalsumą bei apetitą žadinančių Sandinaviškos virtuvės įdomybių:

NORVEGIJA

Smalahove – avies galva, paprastai, ragaujama prieš pat Kalėdas. Patiekalas, kadais užpildydavęs apytuštį vargingiausiai gyvenusių norvegų stalą, šiandien laikomas vienu įspūdingiausių šalies delikatesų. Sūdyta, kartais rūkyta ar džiovinta galva prieš patiekiant ragauti, keletą valandų verdama puode. Valgoma viskas – net akys, nuo kurių, beje, ir pradedama. Skonis geriausiai atsiskleidžia, kol patiekalas dar šiltas!Rakfisk – du-tris mėnesius, o kartais ir metus laiko fermentuotas sūdytas upėtakis. Skanaujamas, kaip lietuviška silkutė – nekeptas, su bulvėmis, svogūnais ir grietine. Visgi, norvegai pataria į lėkštę jo nesidėti nėščiosioms ar silpną imunitetą turintiems žmonėms. O kiti? Ar išdrįs prisėsti prie viduramžiais kvepiančio stalo?

ŠVEDIJA

Nyponsoppa – erškėtuogių sriuba, kurioje vietoj sriubai įprastų bulvių ar morkų, plaukioja migdoliniai sausainėliai. Ne sriuba, o desertas! Patiekiamas su pienu, grietinėle ar vaniliniais ledais. Mmm!.. Skamba, kaip idėja sekmadienio pusryčiams!Surstromming – pūdyta (fermentuota) Baltijos jūros silkė – tokia, kokia švedai mėgaujasi nuo 16-to amžiaus. Fermentacijos  procesas vyksta šešis mėnesius, o nuo visiško supuvimo žuvį apsaugo itin didelis druskos kiekis. Koks skonis? Rūgštokas… Ir kvapas itin koncentruotas – silkės aromatas ima riesti nosį vos atidarius skardinę,  pirmiausiai užtvindydamas virtuvės, po to buto erdves, o galop ir ištiso namo užkaborius.  Visgi, nusipirkti bent vieną skardinę verta! Įsitikinsite, kelionės laiku tampa įmanomos ragaujant!Aluje virti vėžiai ­­­– tradicija, be kurios atsisveikinimas su švediška vasara tiesiog neįsivaizduojamas. Kräftskiva – antras rugpjūčio ketvirtadienis, žymintis vėžiavimo sezono pradžią. Tikra valgymo rankomis puota, lydima nevaržomo čepsėjimo ir ritualinio stipriųjų gėrimų gurkšnojimo – po stiklinaitę už kiekvieną suvalgytą žnyplę! Paruošimo paslaptis – į kunkuliuojantį alų vėžys privalo patekti dar gyvas. Šią paslaptį išduos susirietęs raudonas pilvelis bei uodega… Taigi, alus, vėžiai ir kvapnios krapų gėlės – kasmet iškylanti proga pakelti sparnus į Švediją!Lutefisk – taip vadinama daugiau, nei 10 parų šaltame vandenyje mirkyta prieš tai sudžiovinta menkė (klippfisk). Mirkoma ji tol, kol ima mažėti joje esantis baltymų kiekis, o konsistencija tampa panaši į žėlė. Be jos Švedijos Kalėdų stalas tiesiog neįsivaizduojamas!

SUOMIJA

Kalakukko – mėgstate žuvį? Štai jums žuvies pyragas, keptas ruginėje duonoje stora pluta. Įdarui tradiciškai naudojama Seliava – į silkę panaši žuvis arba ešerys, taip pat kiauliena bei kumpis. Prie pyrago – šalto ar karšto – gurkšnojame pasukas ir mėgaujamės suomiškomis kulinarijos tradicijomis.Mämmi – dar vienas viduramžius menantis desertas! Tai tradicinis Velykų saldumynas – visų smaližių džiaugsmas gavėnios laikotarpiu, pasižymintis stipriu melasos skoniu. Patiekiamas šaltas, su pienu ir grietinėle! Receptas turi daugybę variacijų, tačiau visi jie reikalauja nemažai kantrybės bei laiko. Visgi, paragauji ir supranti – dėl šito tikrai buvo verta!Mustamakkara – dešrelės iš kiaulienos, ruginių miltų ir kiaulių kraujo. Skamba šiurpokai, tačiau paskanintos bruknių uogiene, lėkštėje ilgai neužsibūna. Autentiškas, specifinis jų skonis ir aromatas siejamas su Tamperės miestu. Kad jų įsigytum, visai nebūtina belstis į vietinės senolės duris – jos parduodamos tiesiog parduotuvėse! Dar daugiau, pristatomos ten šiltutėlės! Nespėjote nusipirkti šiltų? Tiesiog pašildykite keptuvėje!

DANIJA

Danijos virtuvė iš kitų skandinavijos šalių išsiskiria kiek tradiciškesnėmis stalo kompozicijomis:Smorrebrod – itin tamsi, sunki duona, pertepta sviestu ir dekoruota įvairiausiais priedais: kepenėlių paštetu, žuvies pasta, rūkyta lašiša, sūriu ar net daniškais mėsos kukuliais! Sotu ir greita – tikras keliautojų pasirinkimas!Polse – daniškas dešrainis su raiškiai raudona kiaulienos dešrele. Išskirtinis bruožas – užpilai, iš kurių tiesiog būtina išbandyti vieną populiariausių, vadinamą remoulade. Tokių dešrainių Danijoje per metus parduodama per 100 mln.! Neabejojant galima tarti, jog tai tikra daniško skonio esencija!O jūs? Gal jau teko pamaloninti gomurius vienu iš šių tradicinių skandinaviškos virtuvės delikatesų? O gal ragavote ką nors, ko nepaminėjome? Pasidalinkite savo gastronomijos pasaulio atradimais!