Buvusi kolegė Šarūnė pagaliau prisiruošė papasakoti apie paslaptingąją savo kelionę į Urugvajų. Prašėm, zyzėm, meldėm – išklausė. O dabar metas klausyti mums! Pasiruošę?Neretai tenka susidurti su aplinkinių nuostaba, kai kalba pasisuka apie keliones ir iš mano lūpų pašnekovas išgirsta būtent šios šalies pavadinimą. República Oriental del Uruguay – nedidelė valstybė Pietų Amerikoje, besiribojanti su Argentina ir Brazilija, o jos krantus skalauja Sidabro upė Rio de la Plata bei Atlanto vandenyno bangos. Ši šalis į mano akiratį pakliuvo gausybės atsitiktinumų dėka, tačiau galiausiai rado labai brangią vietą mano širdyje. Urugvajuje teko lankytis du kartus – pirmojo apsilankymo metu daugiausia susipažinau su sostine Montevidėjumi, kurioje gyvena daugiau nei pusė visų šalies gyventojų, bei nedideliu žvejų kaimeliu Punta del Diablo. Antroji viešnagė buvo dedikuota poilsiui ir kitų miestelių pažinimui – per dvi savaites kartu su draugu aplankėme keturis pajūrio miestelius: Atlántidą, Piriápolį, Cabo Polonio ir Colonia del Sacramento.

Montevidėjas – nuo jaukaus istorinio senamiesčio iki prisiekusių futbolo fanų.

Montevidėjas – tai miestas, kuriame dera viskas – svarbus industrinis uostas, platūs smėlio paplūdimiai su išilgai nusidriekusiomis pėsčiųjų alėjomis, žaliuojantys parkai, kurių medžių viršūnėse čirpia spalvotos papūgėlės, judrus centras, su istorinio herojaus Jose Gervasio Artigas statulomis, jaukus, akmenimis grįstas senamiestis, su tango muzikos garsais ir gardžių tradicinių patiekalų kvapais, taip kviečiančiais prisėsti ir pasimėgauti pietietiška virtuve. Urugvajus nė kiek nenusileidžia Argentinai savo jautienos patiekalais, kurių paragauti tiesiog būtina užsukus į Mercado del Puerto, kur po vienu stogu lankytojus pasitinka įvairiausi restoranai, ugnies karštis, žmonių šurmulys ir gyva muzika. Muzika lydi vietinių gyventojų ir svečių gyvenimus ne tik čia – labai dažnai žmonės šoka tiesiog gatvėje, akompanuojant muzikantams, kurie muša tradicinius būgnus, mikliais pirštais šokdina gitaras ar džiugina praeivius pučiamųjų garsais. Ne tik kultūra, bet ir sportas čia užima ypatingą vietą. Būtent futbolas čia yra tikra antroji religija, ką įrodė į draugiškas rungtynes susirinkęs pilnas stadionas sirgalių – vienybės jausmas toks užvedantis, jog netrukus ir pati pagavau save skanduojančią komandos Peñarol vardą!

Gyvenimas prie vandenyno – gardžiausia žuvis, laukiniai paplūdimiai ir nesibaigiantys atradimai

Punta del Diablo buvo pirmas nedidelis miestelis kurį teko aplankyti viešint šalyje pirmą kartą. Tuo metu buvo ankstyvas pavasaris, todėl buvome vieni iš nedaugelio poilsiautojų ir tai sukūrė tik dar magiškesnę atostogų atmosferą. Tai senas žvejų miestelis, kurį savo atostogoms vis dažniau atranda ne tik šalies gyventojai, bet ir užsienio turistai, išsiilgę ramybės ir nerūpestingo poilsio. Ši vieta nė iš tolo neprimena kurortinio miestelio – nei vienos asfaltuotos gatvės, jokių triukšmingų klubų – tik saulė, vanduo, gaivus vėjas, banglentininkai ir jaukūs, nedideli šeimyniniai restoranėliai. Aš ir vėl apie maistą, bet negaliu apie tai neužsiminti – būtent čia ragavau pačią gardžiausią žuvį savo gyvenime – šviežiai pagautą Baby Shark arba tiesiog rykliuką, kurio skonio tiesiog negaliu pamiršti…

Punta del Diablo. Nuotraukos autorė Šarūnė Maciukevičiūtė

Antrą kartą viešint šalyje jau galėjome pasidžiaugti tikra vasariška šiluma, todėl prie vandenyno praleidome didžiąją kelionės dalį. Beje, kalbant apie saulę, labai svarbu pabrėžti tai, kad čia ozono sluoksnis itin išretėjęs, todėl be stiprios apsaugos – nė žingsnio, o pietų metu geriau įsilieti į vietinių gyvenimo ritmą ir leisti sau pasimėgauti siesta uždaroje patalpoje.

Nuotraukos autorė Šarūnė Maciukevičiūtė

Visur keliavome autobusais, kurie čia kursuoja ganėtinai dažnai ir yra labai patogūs. Pirmasis miestelis mūsų sąraše – Atlantida – kurortinis miestelis, įsikūręs tik už 45km į rytus nuo sostinės. Tai puikus vasaros kurortas šeimoms, kuriame driekiasi nesibaigiantis paplūdimys su ant šlaitų linguojančiomis pušimis, yra nedidelis zoologijos sodas, o vakarais pagrindinė pėsčiųjų gatvė atgyja dėka gausybės restoranų, gyvos muzikos, gatvės atlikėjų bei improvizuotų ruedos šokio ratelių. Pagrindinis turistų traukos objektas čia – El Águila – erelio galvos formos akmeninis namelis, kuriame dabar įsikūręs muziejus. Kadangi esam nenustygstantys vietoje ir gulėti ilgai paplūdimiuose mums neišeina, su draugu nutarėme pajūriu nueiti iki Barra del Solis paplūdimio, kuriame upė susilieja su vandenynu ir susidariusiame deltos baseine galima stebėti vandens sporto entuziastus, pasikinkiusius vėją, o taip pat galima paragauti čia pat gatvėje kepamos tradicinės gruzdintos duonos torta frita.

Nuotraukos autorė Šarūnė Maciukevičiūtė

Sekantis miestas – Piriapolis – tikra priešingybė Atlantidai. Tai labai populiarus vasaros kurortas, kuriame ir pramogų, ir turistų kur kas daugiau nei pakankamai ramioje Atlantidoje. Šiame mieste itin gerai išvystyta turizmo infrastruktūra, gausu viešbučių, vandens pramogų, restoranų, klubų. Apžvelgti visą miestą galima nuo San Antonio kalvos, o nusileidus prie jūros mėgautis it ežero ramiu vandeniu bei pasilabinti su ant prieplaukos tiltelio tingiai žiovaujačiais jūrų liūtais. Pasinaudoję proga, jog vakaras buvo jaukus ir šiltas, nusprendėme pasimėgauti romantiška išvyka su laivu. Ir nors saulėlydį užstojo debesys, stebėti įsižiebiančias pakrantės šviesas ir rožine akvarele nutapytus debesis buvo tikrai magiška.

Nuotraukos autorė Šarūnė Maciukevičiūtė

Hipiškas gyvenimas ir milijardo žvaigždžių lietus

Viena unikaliausių patirčių, viešint šioje šalyje, – gyvenimas hipių miestelyje Capo Polonio. Jis įsikūręs nacionaliniame parke prie vandenyno, o nuo išorinio pasaulio šį miestelį skiria bene dykumos dydžio kopos, tad čia patekti galima tik specialiais kas valandą kursuojančiais galingais džipais. Vien patekimas į šį atokų rojaus kampelį jaudina, kai sėdėdama ant dviaukščio džipo stogo, svyruodama į visas puses iš pradžių išvysti vandenyną, o horizonte pamatai švyturį, uolas ir spalvingus nedidelių namukų stogus. Atvyksti ir negali patikėti, kad tai tikra – elektra apsirūpinama saulės baterijomis, vanduo – iš šulinio, rankdarbiais čia pat prekiauja tikri gamtos vaikai ir tiesiog vyrauja nerūpestingo gyvenimo atmosfera, verčianti pamiršti visas vakarietiško pasaulio problemas ir džiaugtis viskuo, ką žmogui teikia gamta.

Nuotraukos autorė Šarūnė Maciukevičiūtė

Gyvenome čia beveik keturias dienas – pakankamas laiko tarpas, kad suprastum, kiek mažai žmogui reikia iki pilnos laimės. Rytas prasideda maudynėmis vandenyno bangose, pusryčiams – saldžiosios alfajores su dulce de leche kremu, siesta hamake skaitant ar tiesiog medituojant, pietūs jaukiame restoranėlyje ant vandenyno kranto ir naktys, kurios dovanoja patį gražiausią reginį kokį kada nors esu regėjusi – dangus čia sužimba milijonais žvaigždžių, dėl kurių gausos net neįmanoma įžvelgti atskirų žvaigždynų – tiesiog užverti galvą ir gėrėdamasi bekrašte visata bandai suvokti savo paties mažumą…

Nuotraukos autorė Šarūnė Maciukevičiūtė

Colonia del Sacramento – kelionės pabaiga ten, kur prasidėjo šalies istorija

Paskutine kelionės stotele gana simboliškai tapo pats seniausias Urugvajaus miestas Colonia del Sacramento, įkurtas portugalų dar 17-ame amžiuje. Prieš atvykėlius daugiau nei 4000 metų čia gyveno vietiniai Charrua indėnai, tačiau atvykę europiečiai vietinių gyventojų nepasigailėjo. Tai skaudus ir juodas šalies istorijos puslapis… Nepaisant to, Colonia del Sacramento mieste prasidėjo modernioji šalies istorija, apie kurią byloja į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas senamiestis su savo akmenimis grįstomis gatvelėmis, jaukiais namukais žemomis lubomis bei miesto vartai.Dabar šis miestas dažnai aplankomas tik kaip trumpa stotelė keliantis į Buenos Aires, mat būtent iš čia esančio uosto kursuoja keltai. Beje, užlipus į švyturį, giedrą dieną tolumoje net galima išvysti Buenos Aires pakrantės pastatus! Tačiau Colonia del Sacramento nepelnytai taip dažnai pamirštama į Argentiną keliaujančių turistų. Čia tvyro tokia unikali dvasia, kurios nepajusi niekur kitur – miestas šiek tiek primena Portugalijos senamiesčius, tačiau tą aurą papildo kolonijinė architektūra, senoviniai automobiliai, primenantys argentinietiškus filmus, ir gyva ispaniška muzika, užpildanti iki sielos gelmių ir nunešanti į tą tikrąją kolonijinę Pietų Ameriką, kuria slapčia žaviesi kino ekranuose…