Gražią vasaros popietę, kuomet daugelis lepinasi šiltais saulės spinduliais ir bent savaitgaliais ilsisi prie vandens telkinių, į socialinį tinklą krenta smagios ir žaismingos nuotraukos. Nereikia nė sakyti – vasaros metas svaigina. Tik štai Virginijos nuotraukos alsuoja kiek kitokia istorija.
Virginija atvirauja – kelius pasaulį pažinti atvėrė savanorystė: „Dar šaltais žiemos vakarais Vilniuje su drauge sukome galvas, kaip paversti ateinančią vasarą kuo įdomesne. Uždarbiauti užsienyje nenorėjome, nes nusprendėme, jog laikas išlipti iš komforto zonos. Tuomet ir pradėjome ieškoti įvairių savanorysčių.“ Skrendu.lt skaitytojai – keliautojos dalinasi savo istorija ir kviečia pasinerti į… KOLUMBIJĄ!
KODĖL KOLUMBIJA?
Įvairios savanorystės dar įvairesniuose pasaulio kampeliuose tampa populiari jaunimo vasaros veikla. Turbūt daugeliui įdomu – kodėl Kolumbija? „Taip, iš pradžių tai tikrai nebuvo ta šalis, į kurią norėjome vykti. Tiesą sakant, pamačiusios savanorystes Kolumbijoje – tiesiog jas praleisdavome ir net nesidomėdavome. Dabar manom, jog dėl to kaltas stereotipinis mąstymas ir Narcos serialo įtaka. Žinoma, kaip gyvenime ir nutinka – viskas įvyko priešingai. Pradėjome daugiau domėtis apie šią šalį ir gavusios priėmimo laišką, ilgai nedelsdamos ir per daug negalvodamos, nusipirkome bilietus į Santą Martą. Neslėpsim – mus labiausiai viliojo mintis, jog namais šešioms savaitėms taps visus metus nenumaldomu karščiu dvelkiantis miestas šiaurės Kolumbijoje, kurio krantus skalauja… Karibų jūra.“
ARTIMŲJŲ PALAIKYMAS SUSISKALDĖ Į DVI GRUPES
Keliautojos prisipažįsta, jog tiek artimųjų, tiek draugų palaikymas susiskaldė į dvi grupes: 1 – entuziaztingai palaikantys ir motyvuojantys; 2 – iš siaubo už galvos susiėmę ir demotyvuojantys. Tačiau merginos, tvirtai užsibrėžusios tikslą ir susikrovusios lagaminus, abiems grupėms ryžtingai pamojavo ir prižadėjo susitikti už 6 savaičių.
IŠLIKIMO STOVYKLA
„Įtempta kelionė truko daugiau nei parą, buvome pervargusios, o ir Santą Martą pasiekėme be savo lagaminų, jie liko Bogotoje. Iš komforto zonos išlipom tik atvykus į host šeimos namus: pamačius skardas vietoj stogo ir skyles sienose apėmė tokia neviltis, jog viskas atrodė lyg baisus sapnas. Blogiausia, jog tai nebuvo sapnas, verčiau skaudi realybė – namai buvo itin skurdūs, tvankūs ir pilni trikdančių, susidomėjusių rudų akių žvilgsnių. Jokio šilto vandens. Jokių langų. Jokios švaros (tai labiausiai išdavė po virtuvę lakstantys milžiniško dydžio tarakonai ir visur šmirinėjančios pelytės). Pabandžiusios susišnekėti su namiškiais angliškai greit supratome, jog tai bus misija – neįmanoma, tad padėkojusios gestais ir savo labai laužyta ispanų kalba, ėjome miegoti. Kad ir kokios išvargusios buvome, užmigti sekėsi sunkiai. Į galvą lindo visokios liūdnos mintys ir begalinis namų ilgesys. Žinoma, rytas už vakarą protingesnis. Atsikėlusios artimiau susipažinome su šeima, kuri išties buvo nuostabi, rūpestinga ir mylėjo mus it savo vaikus. Rajonas, kuriame gyvenome, vietinių buvo vadinamas pačiu pavojingiausiu visame mieste, tačiau mes per šešias savo savaites nė kartelio nepastebėjome kažko įtartino ar pavojingo. Bėgant dienai iš dienos, pradėjome prie visko priprasti. Akių nebebadė skurdas ir namie lakstantys tarakonai. Maistas, kuris pradžioje kėlė šleikštulį, irgi tapo valgomas: kolumbiečiai valgo labai daug ir labai riebiai. Jie viską kepa, todėl daržovių lėkštėse pas juos nepamatysi. Prie to priprasti buvo labai sunku.“
SAVANORIŠKI APKABINIMAI
„Mes savanoriavome valstybės remtiname rajone Ciudad Equidad (lygybės miestas), į kurį perkeliamos šeimos, patyrusios pilietinio karo pasekmes, gyvenančios itin pavojingose kalnų vietovėse ar tiesiog praradusios savo namus. Mūsų misija buvo padėti tų šeimų vaikams, lavinti bendravimo įgūdžius. Tai išties sunkus ir varginantis darbas, todėl savanoriaudamos jautėm didžiulę pagarbą tiems žmonėms, kurie užsiima tuo visą savo gyvenimą.“
Merginos pasakoja, jog pirmas dienas žiūrėti į mažųjų žvilgsnius buvo skaudu. Tačiau juk vaikai visame pasaulyje yra tokie patys – trokštantys artumo, meilės ir stiprių apkabinimų: „Dirbdavome nuo pirmadienio iki penktadienio, o savaitgalius turėjome laisvus. Juos, žinoma, paskyrėme keliavimui.“
PIRMA KELIONĖ Į DŽIUNGLES
Virginija ir Meda pirmoje savo kelionėje trypė Minkoje (Minca). Tai ypatinga vieta šiaurės Kolumbijoje, Sierra Nevada kalnyne. Įspūdžiai ir naujos patirtys džiugino keliautojas: „Tose džiunglėse auginama ypatinga kavos rūšis, kuriai reikia daug drėgmės ir šešėlio. Su kava kartu auginami ir mangai su avokadais. Tokiai kavos rūšiai reikalingos žmonių rankos, mat jokios mašinos nepajėgios tokių pupelių surinkti. Juokėmės, kad kavos skonis puikiai nusako kokios džiunglės vis dėlto ten yra: kalnai, gausu augmenijos, gyvūnų ir dar niekada neregėtų vabalų rūšių.“
„Pamename, tik atvykus į Minkos miestelį, gavome daug pasiūlymų į Džiungles vykti motociklais. Sakėm, o kam? Juk tik dvi valandos pėsčiomis?! Ir tada mes pradėjome eiti gilyn ir aukštyn į džiungles… Pirmas pusvalandis buvo paprastas, nesudėtingas…iki pirmojo lietaus. Džiunglėse, beje, lija nepaprasto dydžio lašais, tiesiogine to žodžio prasme – ten prakiūra dangus. Ir taip kas pusvalandį. Todėl mūsų kelionė truko geras 4 valandas“, – įspūdžiais dalinasi Meda.
KAI NORISI VERKTI
Tiek Virginija tiek Meda prisipažįsta, jog kopimas į džiunglėmis apaugusią kalvą buvo sudėtingiausias dalykas per visas 6 savaites Kolumbijoje: „Nakvynei džiunglėse pasirinkome atsitiktinį viešbutį, o pasirodo, tai buvo geriausias mūsų pasirinkimas, mat viešbutyje apsistoję svečiai – keliautojai ir darbininkai, dirbantys už maistą ir nakvynę. Ir nors po itin ekstremalaus kopimo buvome kruvinomis pėdomis ir sukandžiotos įvairių vabalų, drąsiai žvelgėm į atsiveriantį vaizdą, į gamtos ir pasaulio grožį. Norėjosi verkti. Tik nežinom, ar nuo nuovargio, ar nuo pasakiško grožio…“
Kelionės po Kolumbiją tęsinys – jau greitai!