Dar prieš gerą mėnesį iš skraiduolės Virginijos gavom egzotika alsuojantį laišką. Mergina ant pečių nešasi didžiulę drąsą, mat ji ir jos draugė vasarai išvyko savanoriauti į Kolumbiją. Istoriją, kaip gimė ši idėja ir kas vyko pirmąsias kelionės savaites, galite rasti ČIA.

Šiandien, keliautojos jau džiaugiasi lietuviška gaivuma, todėl Virginija, tik palietus gimtųjų namų žemę, atšuoliavo į Skrendu.lt biurą. Po pokalbio dar ilgai ragavome kolumbietišką kavą ir nardėm įspūdžiuose. Tiesa, ne visuomet teigiamuose. Jeigu manote, kad kiekvienas paveikslėlis internete atitinką realybę, teks nusivilti. Su Virginija nusprendėme kalbėti atvirai – apie keliautojų lūkesčius ir, deja, kartais skaudžią realybę.

Išlikimo stovykla plieskiant pragariškam karščiui

Virginija pirmoje istorijos dalyje pasakojo apie klajones džiunglėse, tad mergina šį kartą prisipažįsta – norėjosi pamatyti miestą, pažinti kultūrą: „Kartachena buvo pirmasis didmiestis, kurį aplankėme. Tai miestas Šiaurės Kolumbijoje, į vakarus nuo miestelio Santa Marta, kuriame gyvenome. Ten jau buvome susigyvenusios su tokia oro temperatūra ir nors Santa Marta lepino +40°C karščiu, aplinkui esantis Sierra Nevada kalnynas buvo tikras išsigelbėjimas – ten vyravo drėgnas oras. O Kartachena kalnų neturi, aplink – vien salos, tad karštis čia buvo alinantis, sausas“.

Kelionių taisyklė

Keliaujant su kompanija reikia žinoti vieną nerašytą taisyklę – sakoma, kad žmogų (net ir save) geriausiai pažinsi keliaujant, tačiau tiesa ta, kad ne visos pažinimo patirtys būna malonios: „Keliauti į didmiestį nusprendėme penkiese – mes, dvi lietuvės bei trys meksikietės, kurios savanoriavo Kolumbijoje kartu su mumis. Be jokios abejonės, prieš pradedant kelionę pasidarėme namų darbus – jau žinojome mūsų kultūrų skirtumus ir buvome tam pasiruošusios, tačiau didžiausias skirtumas tarp mūsų bei lotynų amerikiečių buvo punktualumas. Šypsojomės, nes stereotipai nemelavo – visos mūsų bėdos prasidėjo dar nespėjus išvažiuoti iš Santa Marta“.

Į Kartacheną – su autobusu be durų

Keliautoja pasakoja, jog kelionė į didmiestį, kurį pasiekti galima keliaujant dažnai kursuojančiais autobusais, buvo viena sunkiausių: „Su merginomis susitarėme susitikti stotyje ryte, dar prieš 8 val. ryto. Kelionės trukmė – 4 valandos, bet kaip ir tikėjomės, meksikietės vėlavo, todėl teko sėsti ne į ekspresą, o į pakėlėj kas tris minutes stojantį, durų, kondicionieriaus ir aplamai jokios vėdinimo sistemos neturintį mažą, mėlyną autobusiuką. Savaime suprantama, kelionė buvo varginanti ir truko daugiau nei 5 valandas“.

Kodėl negalima tikėti internetu

Prieš kelionę visos merginos buvo girdėjusios apie komplimentų nuglostytas Rosario salas ir tai buvo svarbiausias šios kelionės tikslas: „Šioms saloms aplankyti turėjome vieną dieną, bet jokios turizmo agentūros rasti nespėjome, o rizikuoti ir ieškoti laivuose vietos – nenorėjome. Išsirinkome kitą, ne ką mažiau populiarią salą ir paplūdimį Playa Blanca. Mintyse jau nardėm tarp didžiulių koralų rifų, spalvotų žuvyčių ir tipenom nuostabiausiose salose su baltu smėliu. Juk internetas sako, jog Kolumbijos salos – vienos gražiausių žemėje“.

„Įveikus sunkią kelionę autobusu, galėjom kiek atsikvėpti – mus pasitiko malonus vyrukas, kuris palydėjo iki prieplaukos. Mes, žinoma, vėlavome, tad visos laive esančios vietos jau buvo užpildytos. Iš tiesų, tas laivas buvo panašesnis į valtį, nes laivu tos siūbuojančios geldos nepavadinsi. Išpylė šaltas prakaitas – tas laivelis buvo labai senas, nekokybiškas ir pergrūstas turistų. Mūsų 2 valandų kelionė prailgo: mes sėdėjome ant laivo krašto, įsikibusios laikėmės kiek išgalėjome, nes dėl beprotiško greičio ir didelių bangų, kurios piktai daužėsi į mus, realiai rizikavome savo gyvybe. Buvome ne tik šlapios, bet ir su žaizdomis ant rankų“, – savo patirtimi dalinasi Virginija.

Svajonių paplūdimys su šiukšlių kalnu

Dabar Virginija šypsosi, tačiau atvirauja: „Skrendu.lt tinklaraščio skaitytojams pasakoju tam, kad  galėtų sėkmingai išvengti tokių nepavydėtinų situacijų. Pasiekus Playa Blanca nuščiūvome. Aplink – dešimtys tūkstančių vietinių, turistų ir šiukšlių kalnai. Atvykusios į salą gavome nardymo akinius. Pirmos į vandenį šoko mūsų draugės ir klykė nuo susižavėjimo. Tik panėrusi į vandenį supratau, kad viskas čia – mirę. Dėl nuolat plaukiojančių senų valčių kuro, turistų ir jų paliekamų šiukšlių, visas povandeninis pasaulis buvo miręs. Vaizdas priminė asfaltuotą kelią – viskas pilka ir išspardyta (čia dugną gali siekti kojomis). Svajonės baigėsi – jokių spalvotų žuvyčių. Buvo labai liūdna.“, – pasakoja keliautoja.

Dalintis kelionių patirtimi – būtina

Lyg išgąsčio būtų negana, Virginija prisimena, jog grįžimas valtimi namo buvo dar pavojingesnis: „Visą laiką plaukdama galvojau, kad turime realią grėsmę paskęsti. Atgal plaukėme prieš bangas. Tylėjome. Visi turistai buvo išsigandę. Grįžus į krantą, Meda perskaitė kitų keliautojų įrašus internete ir radome panašius išgyvenimus, tad tai mums – labai gera pamoka ateičiai.”,- apie tai, kodėl verta pasakoti tokias patirtis, kalba Virginija.

Visgi, troškią keliautojų sielą atgaivino pati Kartachena. Ryškus ir energingas miestas sužavėjo Virginijos širdį: „Miestas nuostabus, o jo senamiestis įtrauktas į UNESCO sąrašą. Gatvėse pilna žmonių, o nuolat grojanti muzika priverčia šypsotis ir pasinerti į tikrą Karibų rojų.”.

Virginijos paklausus, kokią emociją ir kokią gyvenimo pamoką parsivežė savo širdy, mergina atsako: „Drąsą. Rodos, kad dabar jau nieko nebijau ir lūkesčiai mažesni. Tapau žymiai lankstesnė.”, – nuoširdžiai nusišypso keliautoja.

Kelionės po Kolumbiją III dalis – jau greitai!