1986-ieji, balandžio 26-oji, data, kurios nereikia pristatinėti. O jeigu netyčia pamiršote, tai būtent tada įvyko didžiausia pasaulyje atominės jėgainės avarija – sprogo vienas iš Černobylio atominės elektrinės reaktorių.
Dar ir dabar Černobylio zona yra išlikusi viena pačių radioaktyviausių vietų žemėje. Sukrėtimas, kuris dar ir šiandien apipintas klausimais paskui save pradeda vynioti trokštamos krypties etiketę – vienas iš (kol kas) nedaugelio keliautojų pasivaikščiojęs apleistoje Ukrainos žemėje yra ir Povilas Uvarovas, kuris mielai pasidalino įspūdžiais su Skrendu.lt tinklaraščio skaitytojais.
Keliauti į Černobylį buvo ilgai planuota svajonė ar spontaniškas nuotykis?
Su kuo leidaisi į kelią? Kiek laiko praleidote keliaudami?
Ilgokai planavau ir niekaip nesiryžau, kol pamačiau, kad mano klasiokas ten buvo. Jis ir tapo tuo lemiamu kirviu, kuris paskatino vykti (juokiasi). O keliavau kartu su kursioku, užtrukom ten vieną savaitgalį (nuo penktadienio iki sekmadienio)
Kaip vyko pasiruošimas? Ar kraunantis daiktus į kelionę reikėjo pasiimti kokių nors specifinių dalykų, pavyzdžiui, tokių, kurių neimtum į jokią kitą kelionę?
Pasiruošimui, studentiškai, pasilikau paskutinę minutę. Ir, tikriausiai, geras žibintuvėlis buvo vienas iš specifinių daiktų, nes į jokią kitą kelionę jo neimčiau.
Ar kas nors skyrėsi vos tik atvykus į miestelį? Atmosfera, nuotaika, oras, gyvūnai, gamtos vaizdai? Ar buvo kokių nors paranormalių, nesuvokiamų būsenų, kurias dabar smagiai galima prisiminti ir pasijuokti?
Taip, skyrėsi viskas. Vos įvažiavus į miestą burnoje jautėsi geležies skonis, kuris ir nedingo visą kelionę. Atmosfera – mirusio miesto, tuščia, beveik nė gyvos dvasios. Mūsų kelionės metu buvo labai didelis rūkas, todėl tai suteikė galingo šarmo miestui. Iš gyvūnų matėm tik jaunų šunų, bet buvo ir vilkų bei laukinių arklių (tačiau neteko garbės jų sutikti). Pati radiacija buvo keista – visada reikėjo vaikščioti betonu dengta danga, o žalumos vengti, nes nuo betono iki žalumos radiacinis fonas skirdavosi iki 40-50 kartų virš normos, bet, kad ir kokių keistų būsenų ten teko patirti, viskas trukdavo labai neilgai, nes turėjom gidą su labai geru humoro jausmu, jis puikiai mokėjo visą įtampą paverst dideliu juoku.
Kur buvote apsistoję kelionės metu?
Viešbutuke, pora valandų kelio nuo pasienio.
Ar Černobylis ir yra toks, kokį įsivaizduoja dauguma žmonių: vis dar be žalumos, apleistas, pilkas ir niūrus? Koks jis pasirodė tau?
Tikrai su žaluma. Vešlia, didele žaluma. Pastatai labai niūrūs, langai daužti, pagrinde jie ir suteikė to „pilkumo“, o man Černobylis pasirodė kaip apleistas vaiduoklių miestas.
Papasakok pačią įsimintiniausią kelionės akimirką, apie kurią tikrai norėsi papasakoti ir anūkams.
Mūsų apsilankymo metu, gido pažįstamas tą dieną rado žmonių paliktą artefaktą: 1986 metų, visiškai nepaliestą, balandžio 26 dienos laikraštį (tą diena, kai sprogo reaktorius). Tiek mūsų gido, tiek jo draugo reakcija – laimės pilnos kelnės, buvo gražu žiūrėt į tą džiaugsmą ir juoktis, nors burnoj geležis (juokiasi).
Kas labiausiai nustebino, šokiravo, sutrikdė? Kokių jausmų sukėlė ši kelionė? Ar kaip tik jauteisi labai laimingas ir sužavėtas?
Po kelionės ir pačiam mieste buvau pakylėtas, laimingas, apgaubtas kažkokios „mistikos“. Kelionė neprailgo, kaip tik buvo pati linksmiausia ir geriausia! Šokiravo – miesto atmosfera. Jausmų buvo daug, gailesčio, neapykantos tuometinei valdžiai, tuo pat metu ir daug laimės, dėl pačio fakto, kad esu/buvau tokiam mieste, tokioj laiko paliestoje vietoje.
Ar kartotum? Jeigu taip, ar ką nors darytum kitaip?
Kartočiau, manau kartosiu kai atšils oras. Ką darysiu kitaip? Tikriausiai geresnį žibintuvėlį paimsiu. Ir mažiau sumuštinių (juokiasi).
AČIŪ, Povilai!
www.skrendu.lt