Indija: prieskoniai, lūšnynai, dangiškas dvasingumas ir neaprėpiama spalvų jūra. Ar tokias asociacijas kuria ši šalis? Kalbamės su Indijoje 5-erius metus gyvenančia Egle. O ji sako paprastai: Indijoje rasite visko!
Egle, papasakok, kaip matai Indiją – juk gyveni ten ilgai!Indijoje pirmiausiai skiriasi miestai. Yra didieji ir labai išsivystę (pvz Naujasis Delis, Kalkuta, Mumbajus), yra besivystantys ir yra skurdūs. Maži miesteliai (nuo milijono gyventojų – tokie tie skaičiai čia) yra patys įdomiausi su daugiausiai įvairovės, jie sparčiausiai auga. Ten ypač daug šeimų verslų, jų šeimininkai šiuolaikiški, net vakarietiški, su jais labai įdomu bendrauti.
Ar Indija – pigi šalis?Tie, kas važiuoja į Indiją ir tikisi, kad aplankys pigią egzotišką šalį, labai klysta. Žinoma, keliauti galima ypatingai asketiškai, tačiau indiškas asketizmas labai labai skiriasi nuo europietiškojo. Jis išties keltų diskomfortą ir jo niekam nerekomenduoju. Jei norime bent minimalių mums įprastų patogumų, jie kainuos labai brangiai.
Čia susiduriame su dar viena problema – pigios šalies lūkesčiu. Atvažiavęs žmogus nori už mažai pinigų gauti daug, tačiau to neįstengia ir atrodo, kad viskas baisu, purvina, nėra išsivystymo, niekas nekalba angliškai, nėra infrastruktūros. Ne, Indija nėra pigi šalis.
Papasakok apie jaunus žmones didmiesčiuose. Kaip jaunimą veikia globalizacija?Sakyčiau, kad bent turtingasis jaunimas yra dvejopas: tie, kurių šeima turi pinigų daugelį kartų ir tie, kurie „prakuto“ neseniai (užmirškime Lietuvoje įprastą „pinigų užsidirbu savarankiškai“ – ten viskas vyksta šeimoje, drauge). Seniai turtingos šeimos į statusus, prekės ženklus ar darbus garsiose įmonėse nesigilina. Šių šeimų nariai koncentruojasi į savęs lavinimą, saviraišką, net jei neturi įprastinių darbų, nuolat tobulėja ir įdomiai leidžia laiką. Man tai panašu į lietuvišką požiūrį į išsilavinimą: kad ir kokius turtingas turėtum, vistiek stengsiesi gauti gerą išsilavinimą ir mokytis dėl savęs. Šviežieji turtuoliai, tuo tarpu, vaikosi statusų, prabangių vakarėlių, žymių prekės ženklų. Ir dažnai laiką bei pinigus švaisto vėjais, užsiiminėja ypač brangiomis pramogomis, patys nė kiek netobulėdami. O kam? Juk yra tų pinigų!
Visoje Indijoje – labai daug jaunų žmonių, kurie finansiškai kyla ir greitai bus ne tik pigi darbo jėga, bet ir didelė pasaulio vartotojų masė. Indai – labai smalsūs ir nori išbandyti naujas paslaugas, noriai eksperimentuoja. Dažnai JAV ar Europa būna per konservatyvi ir dėl to paslaugos nepritampa (nors būtų naudingos). Ši šalis dėl to man labai patinka.
Girdėjome, kad Indijoje už tave viską atlieka tarnai. Tiesa?Tikrai taip! Keliaujant per skirtingus regionus, gali gyventi buvusiuose maharadžų rūmuose. Ten pamatysi didžiausius turtus. Tikroji prabanga atsiskleidžia per aptarnavimą. Aptarnavimo standartai – ypatingai aukšti. Lietuvoje mėgstame gyventi praktiškai ir savarankiškai. Indijoje, turint bent kiek daugiau pajamų, džiaugsiesi daugybe pagalbininkų. Vietiniai dažnai išlempa taip, kad patys nebenori daryti nieko. Pavyzdžiui, restorane ant stalo atnešami patiekalai ne kiekvienam asmeniui, o bendruose dubenyse – dalinimosi kultūra. Tačiau iš tingumo niekas sau nesidės. Reikės pakviesti padavėją, kad jis įdėtų į lėkštę iš bendrojo indo. Naudojantis šiomis paslaugomis saikingai, jos labai palengvina gyvenimą. Tačiau yra ir kita medalio pusė: dėl nuolat aplink besisukančių tarnų nebelieka privatumo.
Kokios tos Indijos spalvos? Tai tik prieskoniai?Hemingvėjus sakė, kad šventė visada su manimi. Jis turbūt apie Indiją! Ji visada švenčia. Rasti laiko ir pinigų visoms vestuvėms, gimtadieniams bei kitoms iškilmėms – štai tikroji prabanga. Įsivaizduokite, kiek tokią šventę kainuoja surengti! Iš pradžių peršasi mintis: kam to reikia? Kokia tuštybė! Tačiau šventės tradicija suveda žmones, bendrauja skirtingos kartos ir tolimos giminės. Patekęs į tokį įvykį jautiesi didelės bendruomenės dalimi. Nes jei esi pakviestas į šventę, labai sveikintina ten atsivesti dar dešimt draugų – jie visi bus labai šiltai priimti. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl indai, išvykę į kitas šalis, greitai susiranda draugų, prisitaiko ir užmezgę tinkamus kontaktus, įkuria verslus.
Kaip manai, ką būtina patirti ir pamatyti Indijoje?Esu daug kartų patyrusi situaciją: iš Europos atvažiuoja žmonės, kurie, išsigandę skirtumų nuo savo įprastos aplinkos, patiria kultūrinį šoką, užsidaro savyje ir neprisileidžia naujų patyrimų. Manau, būtina išbandyti šiuos penkis dalykus, kad galėtumei pasakyti „buvau Indijoje“:
- Pavakarieniauti su vietiniais indais. Tai neįkainojama patirtis, kuri iš esmės skiriasi nuo to, prie ko esame pripratę Europoje. Būtina pajusti maisto kultą, išbandyti dalijimosi ritualą.
- Pabendrauti su indų šeima ir paklausti jų apie gyvenimo filosofiją. Nepriklausomai nuo jūsų pačių religijos, labai įdomu išgirsti apie jų pasaulėžiūrą, kuri, nors ir turi skirtingas dievybes, yra labai atvira, lanksti ir pozityvi. Mums įprasta, kad šeima – labai intymi erdvė. Indams visiškai normalu pakviesti bičiulius vakarienės, tad jei su kuo nors susibendrausite artimiau, šį kvietimą tikrai gausite.
- Būtina nueiti į indiškas vestuves. Tai kažkas nepakartojamo! Sąlygos analogiškos kaip ir su šeimos vakariene: jei susirasite draugų, jie būtinai pakvies į vestuves, mat jos keliamos ypatingai didelės.
- Aplankyti dykumą ir tropinių džiunglių safarius. Jie parodys tikruosius šalies kontrastus. Gamtos margumas gal net didesnis už žmonių skirtumus.
- Patirti, ką reiškia gyventi be skubėjimo ir streso. Lėtumas pradžioje gali erzinti, bet Indijoje nori-nenori prarasi laiko pajutimą, pradėsi mėgautis ir atrasi ramiąją savo pusę – nesekančią laikrodžio, nesilaikančią plano, o tiesiog besimėgaujančią momentu. Gal tai ir bus tas indiškasis nušvitimas?
Egle, ačiū už įkvepiantį pokalbį!