Susipažinkite – Diana yra Baltic Tours kelionių ekspertė, kuri rūpinasi išskirtinėmis klientų kelionėmis, jos krepšyje – ypatingi egzotinių kelionių skoniai. Tačiau kai nedirba, ji keliauja pati! Turtingą kelionių patirtį sukaupusi Diana keliones regi gilesniu, skvarbesniu žvilgsniu, todėl klausytis jos pasakojimų yra ne tik ypatingai įdomu, bet ir naudinga.

Pati pirmoji tuo įsitikino Dianą kalbinusi ir jos kelionės po Maroką įspūdžių išklausiusi Skrendu.lt komandos narė Greta. Kelionių istorijos tikrai įkvepia!

Diana, kas buvo tas impulsas, paskatinęs pasirinkti Maroką kaip savo kelionės kryptį? Kuo tave patraukė ši šalis?

Būdama maža mergaitė perskaičiau daugybę rytietiškų pasakų – aladinai, skraidantys kilimai, stebuklingos lempos – visa tai labai traukė. Marokas man buvo tarsi savotiška paslaptis, įkūnijanti vaikystės pasakas, paslaptis, kurią knietėjo įminti.

Itin žaviuosi ir domiuosi mistiniais dalykais, turbūt todėl taip traukė Maroko mistiškumas, ta ilgą laiką kirbėjusi nežinomybė, kurią norėjosi pagaliau pamatyti gyvai.

Su kuo ši šalis tau asocijuojasi dabar?

Su spalvomis, šurmuliu. Ši valstybė išties moka save pareklamuoti ir pakviesti į svečius. Kai galvoji apie Maroką, galvoje iškyla vaizdiniai kai sultys liejasi laisvai, kai blizga gatvės, ant gatvės artistų pečių rangosi gyvatės, matai kalnus, vandenyną, dykumą.

Marokas sujungia visus keturis metų laikus į vieną valstybę: dieną čia karšta kaip vasarą, o ant kalnų viršūnių matyti sniegas, dykumoje naktį vėsu kaip ankstyvą rudenį ar pavasarį. Ne kiekviena šalis savo svečiams gali parodyti jūrą, kalnus, dykumą, krioklius. Marokas tai visa ko gausa ir vienam žmogui jis gali asocijuotis su turgaus triukšmu, derybomis, krūva gatvės gydytojų, ateities regėtojų, o kitam su ramiu poilsiu prie vandenyno, banglentėmis, kaitavimu ir t.t. Marokas žada labai daug, jis nepalieka abejingų.

Taigi, kokia tavo kelionė buvo? Kokiomis aplinkybėmis keliauta, kas buvo planuota ir ar pasisekė savo planą išpildyti?

Su vyru buvome susitarę, kad pirma savaitė bus labiau jam, o antra man, taigi, pirmiausia nuvykome į Dakhlą – vieną gražiausių pasaulio spot’ų, neatrastą kaituotojų rojų. Lapkritį užsiimti šiuo sportu sąlygos čia pačios palankiausios – vėjuota, o šilumos – kaip geros lietuviškos vasaros metu 25-27 °C. Tuo metu kai vyras kaitavo, aš užsiiminėjau joga, skaitymu.

Antrąją savaitę labiau pildėme mano norus, o aš labiausiai svajojau pamatyti tą tikrąją kultūrinę Maroko pusę, tad patraukėme Marakešo pusės link. Traukiniu atvykome į tarpinę stotelę Kasablanką. Šis miestas pramoninis, rodos, be jokios charizmos ir jame nieko įdomaus nebuvau išskyrusi tol, kol nepamačiau ant jūros kranto stovinčią, baltais marmurais, arkomis, mozaikų spalvomis išdabintą žymiausiąją mečetę su durimis iki dangaus.

Vaikščiodama aplink ją marmuro takais gali pasijusti lyg Aladino žmona. Ši mečetė buvo tokia įspūdinga ir didinga, bandžiau aprėpti jos grožį fotoaparatu, bet nepavyko. Gaila, ir į vidų nebuvome įleisti – įsivaizduoju, kad musulmonai itin gerbia tą intymią maldos akimirką, tačiau šiuos Dievo namus (Didžioji Hasano II mečetė) pamatyti tikrai labai verta.

Na, ir mano išsvajotasis Marakešas – tikroji kultūrinė Maroko sostinė. Čia, taip sakant, ir susidėlioja visi taškai ant i, kai norisi suprasti kas tas Marokas yra. Viena mano svajonių buvo pagyventi vietiniame riade, tai autentiška musulmonų, arabų gyvenamoji vieta.

Riadų tradicija atsirado dėl musulmonių moterų apriboto viešojo gyvenimo. Kadangi jos nė į gatvę neišeidavo, vyrai savo žmonoms pradėjo kurti sodus namuose. Pačiame riado centre, paprastai kvadrato formos, būna įrengtas vidinis kiemelis – savotiška poilsio oazė su visais rojaus atributais: botanikos sodu, fontanu, krištoliniais šviestuvais, zeližu dabintais baldais. Riade viskas kitaip ir čia atsidūręs junti, kad esi būtent Maroke, štai ir vėl nejučia dairaisi tikėdamasi pamatyti Aladiną. Kaip žinia, Marakešui būdingi mažų painių siaurų gatvelių labirintai, taigi, susirasti riadą patiems, be vietinių palydos, yra neįmanoma.

Kitas Marakešo veidą atskleidžiantis simbolis yra garsioji Jemma El Fna aikštė. Dieną ji rami, vienokia, o naktį absoliučiai pasikeičia – sutemus, apie 7 val. vakare čia pardavėjai nukrauna stalus maistu, erdvė paskęsta dūmuose, čirškėjime, kvapuose.

Ką galėtum papasakoti apie Maroko gyventojus, jų maistą, kultūrą? Ką įdomaus pastebėjai? Kokią Maroko dvasią pajutai?

Užmerkusi akis Marakeše pajutau kiek daug emocijų skerbiasi vidun. Juk čia tiek daug visko: žmonių, garsų, spalvų, maisto, smilkalų, eterinių aliejų kvapų. Vieniems keliautojams viso to būna too much, bet kai priimi situaciją tokią, kokia ji yra, kai išmoksti prisitaikyti ir įžvelgti akimirkos malonumą ir visa ko įdomumą, iš tikrųjų pajunti tą stebuklingąjį Maroką.

Taip, galbūt ir čia atsiras žmonių, kurie nepatiks, įkyrės, tačiau gali pasistengti prisitaikyti, gali gauti gerų emocijų, kad ir iš derybų turguje. Marakešo pardavėjai išties moka parduoti, jie gali derėtis iki pažaliavimo, savos prekės pardavimas jiems tarsi principo reikalas. Kartais atrodo, kad savo prekę jie atiduos pusvelčiui vien todėl, kad prieš kolegas nepasirodytų menku pardavėju. Pardavėjai čia tik vyrai, visi labai temperamentingi.

Įstrigo tai, kad susėdę bičiulių kompanijoje vyrai gurkšnoja ne alkoholį, bet savo populiariąją mėtų arbatą. Šį gėrimą jie pavertę ritualu, ceremonija, todėl gausų kuokštą mėtų arbatos užpilinėja ir gurkšnoja iš gražių, sidabrinių indų su ąselėmis. Šis gėrimas turi raminamąjį poveikį, jei jo negertų, įsivaizduoju, būtų dar gyvesni. Apskritai, vietiniai draugiški ir pagarbūs turistų atžvilgiu, čia kalbama prancūziškai, tačiau gali susikalbėti ir anglų kalba.

Tradiciniai marokiečių valgiai – tadžinas – žaviame moliniame ąsotėlyje su kaminu garams išeiti patiekiamas troškinys kuskuso pagrindu su aviena, jautiena ar vištiena, tik ne kiauliena, daržovėmis, soti, netgi, sakyčiau žieminė harira sriuba.

Savo spalvomis ir kvapais čia vilioja prieskonių gausa, į namus parsivežiau šafrano, ciberžolės, čili prieskonių, sezamų pastos tahini. Cukinijos, bulvės, burokėliai, daugybė matytų ir nematytų vaisių – granatai, apelsinai, mandarinai, papajos yra saldesni nei pas mus, galbūt todėl vietiniai taip mėgsta saldžiai – jų mėtinę arbatą gerti išties sunku, kad ir paprašai daugiau cukraus nedėti, vis tiek įdės, tačiau įvairiausių vaisių derinių sultys, kurių čia gausi už juokingą kainą, yra nerealios.

Marokas garsėja ir moterų grožio eliksyru – arganų aliejumi, kurio čia nusipirksi labai pigiai – galbūt dėl jo moterų veidai čia spindintys ir lygūs? Dar vienas man įspūdį palikęs dalykas buvo medžiais besikarstančios ožkos, kramsnojančios tas pačias arganų uogas.

Kiekviena kelionė bent kažkiek pakeičia žmogų, praturtina. Kokiais kelionės įspūdžiais gali pasidalinti? Galbūt atradai ką nors naujo apie save?

Supratau, kad moku prisitaikyti prie įvairių situacijų, nežinojau, kad galiu taip įnirtingai derėtis. Su vyru atlikome eksperimentą – nusipirkome tris beveik identiškus šalikus – vieną pirmąją kelionės dieną, o trečiąjį – paskutinę, visų kainos kardinaliai skyrėsi, taigi, derybų mene mudu gerokai patobulėjome.

Būna, kad pardavėjui pasakius kosminę kainą, apsisuki ir išeini, tada jis šaukdamas tau įkandin klausia o kiek duotum?, kažką pasakai atgal, po to jis tau. Taip gali susitikti pradinės kainos pusiaukelėje, o kartais kainą perskelti ir į tris dalis. Kitąkart pirkti netgi pavargsti – išsirenki, bet po to dar derėtis turi, taip ir 15 minučių užtrunki.

Apskritai, iš Maroko žmonių pasisėmiau daug teigiamos energijos, pamiršau buitinius dalykus, darbą. Girdėjau, kad kai kurie čia vyksta ir dešimtą kartą – taip žavi tas paslaptingumas. Ir aš jaučiu, kad ši šalis dar ne iki galo atskleista, žmonės neprisileidžia turistų arti. Norėčiau dar ne kartą čia apsilankyti.

Gal dar norėtum ką nors pridurti, pasidalinti?

Norėčiau pridurti, kad nors ir kainos gana draugiškos, pagrindinė taisyklė vis tiek būtų derėtis, derėtis, derėtis. Pradinė kaina čia tikrai nėra paskutinė, be to, turistams siūlyčiau stebėti, kad į jų sąskaitas nebūtų priskaičiuota nebūtų dalykų.

Marokiečiai išties geri pardavėjai, jie moka suvilioti, pradžioje suklydome ne kartą. Kai jie siūlo prisėsti ir neša užkandžius, jautiesi tarsi įpareigotas, nenori pasirodyti nepagarbus, tačiau vėliau už tai jie atneša sąskaitą.

Ko palinkėtum jau senokai kur nors keliavusiems skaitytojams?

Žinoma, kad keliautų. Kelionė visuomet bent kuriam laikui pakeičia į gera. Niekada nebus taip, kad kelionė nepavyks. Linkiu neturėti išankstinių nuostatų, būti atviram, neleisti, kad kokie nors buities dalykai ar tokios smulkmenos kaip tarakonas, išmuštų iš vėžių. Linkiu kuo daugiau mėgautis.

Ir tavo širdį jau spėjo pakerėti Marokas? Laikas planuoti kelionę!