Sala alsuojanti nuo žmonių svetingumo ir gerumo. Sala, kurioje kiekvienas atvykęs jaučiasi kaip sugrįžęs namo pas mamą. Sala, kurioje širdis pradeda plakti šiek tiek greičiau, lūpų kampučiai nejučia kyla į viršų, o akys žiba. Sala, kurioje norisi sustabdyti laiką ir įkvėpti į save visą supantį grožį…

Šiandien Skrendu.lt komanda siūlo patiems leistis į nuotykį vienoje iš Azorų salų – Terceira, apie kurią pasakoja mūsų komandos narė Silvija. Portugalijoje su mainų programa praleidusi bene pusę metų, Silvija dalinasi vienu smagiausiu savo gyvenimo nuotykiu, kuris, kaip tikim mes, įkvėps visus nuotykių trokštančius keliautojus. Desfrutar!

Kai gyvendamas Portugalijoje labai labai pasiilgsti Lietuvos, bet namo pas mamą sugrįžti dar negali – keliauji į cepelino formos salą. Tiesa, cepelinų ten neparagavome, bet lietuviškus miškus ir klimatą tikrai atradome.

Tikriausiai visi žinote pasakymą „No great story has ever started with someone eating salads“. Tačiau šį kartą buvo būtent taip – salotų valgymas privedė prie pačios netikėčiausios, ekspromtinės kelionės. Tad kokia ta „great story with salads?“

2 dienų kelionė suplanuota per 2 minutes

Dabar 4 valanda ryto, sėdime oro uoste su paskubomis sukrautomis kuprinėmis, na, o kaip gi kitaip, kai bilietus perki likus 6 valandoms iki skrydžio. Šypsomės, juokiamės, nes salos, į kurią vykstame, pavadinimą pamirštame kas dvi minutes, tik puikiai žinome, jog „Google Maps“ ji atrodo kaip mažas cepelinukas, plaukiojantis Atlanto vandenyne. Skrydis labai trumpas, nusileidžiame tiesiai į laukus, kur vos išėjus mus pasitinka milžiniški laukai su besiganančiomis karvėmis ir kaimo dvelksmu. Jaučiamės tarsi sugrįžę namo į Lietuvą.

Gyvenimas auksinėje viloje už 20 eurų?

Po gero pusvalandžio, pėsčiomis su kuprinėmis ant pečių, suprantame, jog sala visgi ne tokia ir maža kaip tikėjomės – mes akivaizdžiai pasiklydome. Tačiau malonus vietinis ne tik detaliai nupasakoja kelią iki „Airbnb“, bet palydi ir atiduoda mus tiesiai į rankas namo savininkei. Nors keliaujame tik dviese, išsinuomojame dviaukštį namą, nes apgyvendinimo kainos patraukliai mažos, vos dvidešimt eurų už parą! Tai ne šiaip namukas, o tikra vila su lauko terasa, daug balkonėlių, keliais vonių kambariais, nuosavu baru ir visais kitais patogumais.

„Gerumo“ sala?

Pažintį su sala pradedame keliaudami su žemėlapiu rankose, tačiau, neįvertinę salos dydžio, po valandos pėsčiomis nusprendžiame tranzuoti. Šis neplanuotas sprendimas leidžia pažinti vietinių žmonių paslaugumą ir geranoriškumą. Sustoja kas antra stabdoma mašina ir maloniai paveža visur, kur reikia: net jei mūsų kelionės kryptys skiriasi, net, jei sustabdome darbo metu, net, jei kalbame skirtingomis kalbomis, net, jei mašinoje nėra vietos atsisėsti, nebent tik ant apelsinų dėžių – vistiek maloniai priima ir mainais nieko neprašo.

Dienos bėgyje susipažįstame su aštuoniais nuostabiais žmonėmis ir išgirstame dar nuostabesnes jų istorijas. Atrodo, jog visa sala yra persmelkta gerumo, paslaugumo ir rūpesčio. Pasirodo, jog čia gyvenantys žmonės yra labai religingi, todėl jaučiamas  bendruomeniškumas ir pagalba kitiems. Tai pagrindinės vertybės, skiepijamos kiekvienam nuo ankstyvos vaikystės.

Pasispardymas su buliais

Tranzuodami sužinome dar vieną įdomų faktą, jog kiekvieną dieną, ketvirtą valandą vakaro, sala prisipildo bulių miniomis, laisvai lakstančiomis gatvėmis. Pasak vietinių, tai puikus būdas pailsėti po darbų, pabūti su šeima, susitikti su draugais. Žinoma, neatsisakome ir mes tokios pramogos. Pasiseka, jog tą vakarą bulių gaudynės vyksta ne gatvėse, kaip įprastai, o aptvare. Vietiniai tikina, jog tai visiškai saugu, bet po kojomis lakstantys buliai, gainiojantys jaunus vaikinus aptvare, nekelia didelio pasitikėjimo jausmo. Tačiau susirinkusi publika išties smaginasi: kuo smarkesnis susirėmimas su buliu, tuo didesnės ovacijos! Žaidynių pabaiga skelbiama kai vienas iš dalyvių (netyčia ar tyčia) pasmeigiamas ant buliaus ragų.

Viena diena – keturi metų laikai

Kadangi kelionė visiškai neplanuota, tik atvykę į salą sužinome, jog čia praverstų lagaminas, pilnas drabužių skirtingiems metų laikams. Rytas mus pasitinka žvarbus ir vėjuotas, dienos metu kepina saulė, vakaras gaivina šiltu pavasarišku vėjeliu. Ne veltui sakoma, jog saloje galima patirti visus keturis metų laikus vos per vieną dieną.

Gamta gamta gamta ir dar daugiau gamtos

Kad ir kiek tranzavome, kad ir kiek ėjome, nuo gamtos pabėgti nesugebėjome. Bet ir nesinorėjo. Gamta čia kvapą gniaužianti, didžiulė, laukinė ir beribė. Galima apsilankyti vulkano viduje – „Algar do Carvao“ oloje, keliauti vadinamuoju Negro keliu, kuriame tikrai pasijunti laukinės gamtos apsuptyje: kopi akmenimis, brendi per pelkes, o kelio pabaigos net ir po gerų trijų valandų klajonių tarp medžių – vis dar nematyti. Saloje netgi galima pasivaikščioti vis dar rusenančių ugnikalnių taku. Gamta čia tokia, jog norisi sustoti kiekviename žingsnyje ir įamžinti vaizdus prisiminimuose.

Nors kelionė truko tik dvi dienas, namo parskridome su pilnu lagaminu šilčiausių emocijų, įspūdžių ir nesibaigiančių istorijų.

Skrendu.lt kviečia ir Jus, visus nuotykių mylėtojus, čiupti kuprines ir keliauti pažinti Atlanto vandenyne plūduriuojančią Cepelino salą.