Rugpjūtis yra toks mėnesis metuose, kai keliauti norisi labiau, nei įprasta, bet tai, ko nori širdis, ne visada nori piniginė. Taigi, lieka pasirinkti – ar rizikuoti paskutiniais sutaupytais eurais, ar protingai juos taupyti… kitai kelionei?

Beveik mėnesio trukmės kelionė maršrutu, kurio vien miestus skaitant širdis pradeda stipriau virpėti (Vilnius – Madridas – Barselona – Montpeljė – Marselis – Kanai – Nica – Vilnius) prasidėjo dviem jaunoms merginoms, kurios yra įsitikinusios, kad rizikuoti dėl nuotykių verta yra visada. Ilona ir Ona savo vasaros atostogas pavertė vienu gražiausiu gyvenimo nutikimu ir štai – visi atsakymai ir įspūdžiai žmonėms, kurie norėtų to paties, tik nežino kaip pradėti ir veikti toliau, kad kelionė pavyktų taip, lyg sviestu patepta. Lėktuvo bilietas tik į vieną pusę? Kodėl gi ne!

Kokia buvo pati pirma kelionės idėja ir kaip ji gimė?

Ilona: aš kaip tik antrą kartą šiais metais mečiau mylimą darbą, kuriame spėjau praleisti tik vieną savaitę, o Onutei tuo pat metu prasidėjo atostogos. Turėjau apie 400 eurų ir ilgai galvojau, kaip juos ištaškyt, kad vėliau diena iš dienos vėl valgydama užpilamus makaronus nei minutės nesusimąstyčiau, kad susimoviau išlaidaudama. Tuo pat metu galvoj sukosi geras ir kiek nerimą keliantis laisvės jausmas, kad aš pirmą kartą niekam nieko neprivalau ir kiekvieną savo gyvenimo dieną galiu leisti kaip noriu ir su kuo noriu. Tas nenupasakojamas jausmelis privedė prie lietingo vakaro su kava ir Onute, o tada jau prasidėjo… (juokiasi).

Ona: pirma kelionės ideja buvo tiesiog kur nors nukeliauti ir gimė ji būtent tokių pokalbių metu. Mąstėm, kad būtų smagu lėkt į Italiją ir ten šiek tiek pailsėti prie jūros, bet vėliau nusprendėm kelionę pradėti nuo Madrido, nes Ilona ten ir taip tuo metu turėjo būti kitais reikalais.

Ar pirma mintis ir buvo skristi tik į vieną pusę?

Ona: negaliu tiksliai apibrėžti, kokia buvo pirma mintis, nes jų buvo begalė. Buvo ir minčių skristi į vieną pusę – į Kijevą ir iš ten kažkaip nusigauti atgal į Vilnių.

Ilona: iš esmės, gal kiek ir norėjosi išmėginti tai, kas slypi aviabilietų pardavimų kasdienybėje. Turbūt visi, ieškodami krypčių, anksčiau ar vėliau susiduriame su ta maža bėdele, kad išskristi yra pigu, o už grįžimą mokėti reikėtų dvigubai, trigubai, arba atvirkščiai. Įjungėm romantikių fatalisčių būseną ir atsidavėm aplinkybėms – pasiteisino.

Turėjote minimalų biudžetą, kaip, vis dėlto, pavyko pamatyti tiek daug?

Ona: dalį kelionės keliavome autostopu, taip pat labai daug mūsų biudžeto sutaupė įvairios programėlės kaip „Bla bla car“, „Air bnb“ ir „Couchsurfing“.

Ilona: nestabilūs mūsų finansai ganėtinai darė įtaką ir nestabiliai kelionei. Vieną vakarą, įstrigusios neaiškiam miestelyje, naktį leidžiame ant suoliuko ir vakarienei – klasikinis kebabiukas, o kitą vakarą, dailiom suknutėm pasidabinusios, einam į vyno ir sūrio degustaciją su naujais draugais Kanuose. Būtent todėl, kad turėjom mažai pinigų, niekada negalėjom žinoti, kas bus rytoj. Ir tai buvo nuostabu.

Iš visų aplankytų vietų ir miestų, kas nustebino labiausiai?

Ona: greičiausiai – žmonių geranoriškumas ir nuoširdumas, ypač tuo metu, kol keliavom po Ispaniją. Barselonoje ir Figueres’e (miestas, į kurį netyčia užklydom iš begalinės meilės Salvadorui Dali, o vėliau dar ir įstrigom ten per naktį), be vietinių žmonių gerumo mums tikrai būtų buvę gan baisu ir nejauku. Pavyzdžiui, vidury nakties, Dali muziejaus kieme, sėdėjom ant laiptų basos, rašėm savo kelionės dienoraštį ir pamatėm, kad į mus tiesiog spokso kažkoks vyras. Jis, vėliau priėjęs, tiesiog mūsų pasiteiravo, ar viskas gerai, ar mes turim pinigų, maisto ir kur gyventi. Mes besijuokdamos jam paaiškinom, kad viskas gerai, jog mes esam čia, nes šiandien taip norisi. Vyras rūpestingai palinkėjo ramios nakties ir nuėjo. Buvo labai miela. Labai daug tokių žmonių sutikom.

Ilona: o taip, turbūt visi žmonės, kuriuos per kelionę sutikom, buvo nuostabūs ir lyg iš kito pasaulio. Pirmą kartą gyvenime susidūriau su tokiu gerumu. Žmonės myli ir rūpinasi vieni kitais, neieško priežasčių, kodėl turėtų taip elgtis. Ir šiandien dar pagalvoju, kaip būtų nuostabu šitą stebuklą pargabent į Lietuvą, visi iškart taptume laimingesni.

Ar teko kuo nors nusivilti?

Ona: iš tiesų tai neteko, nebent, alaus kainomis… (juokiasi).

Ilona: aha, šito turbūt niekada negalėsiu prisipažinti mamai, bet Madride pirkome alų (0,5l) už 10 eurų (juokiasi). O iš tiesų, niekas nenuvylė, neišgąsdino ir neatgrasė, gal dėl to, kad nieko nesitikėjome, arba gal dėl to, jog mums tiesiog nepaaiškinamai gerai sekdavosi.

Jūsų laikas buvo ganėtinai limituotas ir suplanuotas, ar ko nors nepadarėte, ką ketinote?

Ona: aš, asmeniškai, neturėjau užsibrėžusi tikslo aplankyti daug tam tikrų vietų, kurias būtinai norėčiau pamatyti, tad šiuo klausimu viskas buvo puiku.

Ilona: turėjau tokį mažą, bet man svarbų norą Montpeljė miestelyje. Kaip tik tą vakarą, kai turėjome ten važiuoti, įstrigom Ispanijoje. Turėjome minčių kitą dieną iškart vykti į Marselį, kad sutaupytume laiko, bet atsipalaidavom ir nusprendėme toliau daryti tai, ką norime. Ryte vis tik nuvažiavome į Montpeljė, aš susitikau su nuostabia drauge Sara, su kuria susipažinau, kol gyvenau Kanaruose, mes linksmai praleidom visą popietę ir išjudėjom į Marselį. Žodžiu, viskas išėjo dar geriau, nei planavom ir labai liuks.

Ką jums davė ši kelionė? Ar kartotumėte ją? Ką darytumėte kitaip?

Ona: nuostabias emocijas ir ne mažiau nuostabius žmones, su kuriais dar dabar palaikome ryšius, nepakartojamas patirtis ir nenupasakojamai gražius gamtos ir miestų vaizdus. Kadangi didžiąją dalį savo kelionės buvom kelyje, abiems niekada nenusibodo žiūrėti pro automobilio ar traukinio langus, nes visur, kur buvom mes, buvo gera ir gražu. Kartočiau 100% ir ilgesniam laikui. Tiesa, gal šiek tiek optimaliau apskaičiuočiau laiką, bet iš kitos pusės – mums tai išėjo į naudą, nes iš tiesų, daugiausia įdomių patyrimų ir akimirkų kilo būtent ekspromtu.

Ilona: aš variau į kelią su didele audra galvoj, išsikėlus sau šimtus klausimų apie save. Neplanavau kelionėje rasti savęs, nes apskritai netikiu, kad žmogus gali save kažkur surasti, bet esu įsitikinusi, kad gali sukurti. Prisisiurbiau šviežio vėjo ir labai dėl to džiaugiuosi, visame kame mano gražiausi nuotykiai yra žmonės, o mūsų kelyje jie buvo nuostabūs. Tai mažų mažiausiai – aš tapau labai laiminga. Jeigu pradėčiau plėstis, prasidėtų gili filosofija, bet long story short aš gavau labai daug tikrumo ir gyvybės, ir aišku, eilinį kartą įrodžiau sau, kad, kai noriu, galiu viską. Be abejonės kartočiau, šimtą kartų. Nekeisčiau nieko, bet kelionės trukmė tikrai galėtų būti ilgesnė.