Dar pirmame tinklaraščio įraše Skrendu.lt komandos narė Snieguolė kėlė galvą aukšyn ir smeigė akį į aukštus Dubajaus dangoraižius. Šis straipsnis – tai unikalios istorijos dalis.

Apie chaosą ir dykumą

Aplankyti JAE ir nepatirti dykumos – tikra nuodėmė. Dar važiuojant link dykumynų prasideda ištisos palmių plantacijos. Tiek palmių net akimis aprėpti sunku, jos linguoja tolygiai ir jų pabaigos – nematyt. Bandėm suprasti – ar jos čia auginamos tik tam tikram laiko tarpui, ar jų čia apstu dėl to, kad užtvertų kylančias smėlio audras.

Pasiekus dykumą prasideda tikras arabiškas chaosas (beje, lengvas chaosas šiame krašte būdingas, tad garantuoju, jį patirsite visų atostogų metu). Tik išlipus iš automobilio, esi įsodinamas į didžiulį, keturiais ratais varomą džipą. Nespėji nė oro įkvėpti, geriausiu atveju, ant priešais esančios sėdynės atlošo, perskaitai trumpą instrukciją: užsisegti diržus ir stipriai įsikabinti ant mašinoje įmontuotų lankų. Važiuojam! Klausiate, koks jausmas? Slenki dykuma ir pro langus matai smėlio purslus. Besileidžianti saulė apakina, o tu juokiesi skuosdamas per kopas nežinia ko – ar nuo adrenalino, ar iš baimės, ar dėl to, kaip tai tau, parsiradusiam iš Lietuvos sniegynų ir plikų žiemos nuvargintų plotų, visa tai atrodo mažų mažiausiai neįtikėtina. It filme.

Ir tas filmas tęsiasi it į smėlynus nutupdytoje stovyklavietėje. O čia – vėl chaosas. Iššoki iš džipo, prie tavęs pribėga pardavėjai, meistriškai užriša skarą ir liepia susimokėti. Esi prigautas ir susimokėti už skarą galėtum tiesiog iš inercijos. Vis dėlto, mintyse sau kartojau, kad vietos lagamine dar vienai skarai tikrai nėra.

O čia pat po kairę kitas arabas tave sodina ant kupranugario. Tiesiog – nusifotografuoti ir patirti. Nors nelabai žinau ką. Aš nesutikau. Tų gyvūnų man buvo gaila, kita vertus – atrodė nesaugu, tačiau mano kompanijai ši atrakcija patiko, tad dėl šios pramogos, trunkančios lygiai minutę, nuomonę leidžiu susidaryti patiems.

Apie harmoniją ir ištrėmimą

Dykuma yra magiška vieta. Ten – beprotiškai ramu ir beatodairiškai gera. Užsiropštus ant kopos buvo galima stebėt saulėlydį ir prisėdus regėt neaprėpiamus tolius. Balsai fone neužgožia minčių, bet kad ir tos mintys – kaip tas dykumos smėlis tarp pirštų, pabyra kažkur ir ridenasi nuo kopos.

Vis dėlto, stovyklavietėje buvo galima pasijausti kaip ištremtiems keliautojams. Mums priklausė vakarienė, gėrimai, šou ir vienas kitas kaljano dūmas. Čia prie dalinamo maisto nusidriekė eilės, kava buvo pilstoma į apdulkėjusius puodelius, o vanduo – bene jogurto indeliuose. Jaučiausi keistai ir galvojau, kad pedantams čia išbūti būtų sudėtinga.

Apie istoriją, kurią pažadėjau papasakoti

Po gerų 2 valandų šou, atėjo naktinės dykumos metas. Visi skubėjo į apdulkėjusius džipus ir smėliu skuodė atgal iki paliktų automobilių. Žmonių buvo daug, tamsu, o keitėme transporto priemones taip greitai, kad tapo sunku susiorientuoti. Į džipuką, kuris turėjo mus parvežti į viešbutį, atsisėdome su maloniais keliautojais iš Kuveito. Tik pradėjus kelionę, pastebėjau, kad važiuojame be šviesų. Vairuotojas tik nusijuokė ir pasakė, kad tuoj suprasiu kodėl. Važiavome prieš eismą. Charizmatiškas vairuotojas paaiškino – tam, kad sutaupytų mūsų laiko. Bet nuotykiai čia toli gražu nesibaigė. Išriedėjus į automagistralę ėmiau ieškoti savo telefono. Buvo sunku suvokti, tačiau supratau, kad jo su savimi nebeturiu. Mane išpylė karštis, pamiršau visus angliškus žodžius, galėjau išlementi tik: phone, my phone!

Taip. Naktinėje dykumoje, kurioje sukosi keli šimtai žmonių, galingi visureigiai ir beribio smėlio plotai, aš pamečiau telefoną. Jis galėjo būti sutraiškytas, galėjo pasimesti tamsiuose smėlynuose, arba galėjo būti pamestas viename iš automobilių, kuriais sukosi šimtai keliautojų. Vairuotojas, sustojęs greitkelyje, rūpestingai ėmė skambinti visiems savo kolegoms. Automobilyje sėdėjusi kompanija neatrodė sutrikusi, priešingai, jie minėjo, kad telefonus per vieną dieną čia pameta tūkstančiai keliautojų, tačiau ar jūs būtumėte nurimę? Mano mintyse sukosi įžūlūs prekybininkai, tačiau apie pavogimo mintį man niekas neleido nė pagalvoti. Jungtiniuose Arabų Emyratuose niekas nieko nevagia – visi kaip įmanydami stengiasi išsaugoti savo darbo vietą, mat už panašų nusikaltimą gresia ne tik nežmoniškos baudos, bet ir deportavimas iš šalies. Minutės slinko lėtai, o mano draugė be perstojo skambino į mano telefoną. Galiausiai – kažkas skambutį atmetė. Tai jau reiškė, kad mano telefonas atsidūrė kažkieno rankose. Skambinant dar kartą – susisiekti nepavyko, tačiau buvome atkaklūs. Į mūsų skambutį atsiliepė vietinis, o vairuotojas greit priėmė pokalbį. Negalėjau patikėti, bet po keletos minučių, visiškai sveikas telefonas atsidūrė mano rankose. Jį įteikdamas, vairuotojas Abu Ibrahim’as tarė: „Būk gera, jeigu kam nors pasakosi šią istoriją, pasakyk, kad Tavo telefoną rado PAKISTANIETIS.“ Visi supratome žinutę, tiesa?

Mano telefoną rado dykumų džipe. Dar vėliau Ibrahim’as pridūrė: „Žinai, kodėl pirmas skambutis į tavo telefoną buvo atmestas? Todėl, kad radęs vaikinukas nemoka naudotis Iphonu.“ Visi saldžiai nusijuokėm, o aš pagalvojau, kad man nesvarbu, kiek kažkam trūksta techninių žinių, man svarbu, kad žmonėms netrūktų žmogiškumo.

Apie Abu Dabio ramybę ir akinantį grožį

Antra atostogų pusė priklausė Abu Dabiui. Tik įsukus į Abu Dabį pasitiko palmių galybė ir… ramybė. Po Dubajaus šurmulio man norėjosi lengvo poilsio, o tą atrasti lengvame karštyje skęstančioje sostinėje buvo gana paprasta.

Atostogų kulminacija įvyko būtent Abu Dabyje. Čia, be konkurencijos, mano širdies apdovanojimą pasiglemžė didžiausia pasaulyje Šeicho Zaido mečetė. Dar keliaujant į ją nerimavau, kad mano suknelė yra gerokai per trumpa. Taksi vairuotojas taip pat mane įspėjo, kad manęs gali neįleisti. Žengdama prie įėjimo slenksčio jaučiau gėdą. Jeigu atvirai, norėjosi prasmegti. Įėjus į mečetės vidų jaučiau, kaip mano veidas persikreipia iš rūpesčio, tačiau jauna arabė ėmė šypsotis, palydėjo mane iki persirengimo kambario (kur turistams nemokamai parūpinamos ilgos suknelės) ir… labai nuoširdžiai apkabino. Tuomet pagalvojau, kad apie vietas kalba ne tik architektūriniai sprendimai, bet ir žmonės. Apsilankymas mečetėje – nemokamas, kainuoja tik pagarbą.

Apie tai, ko aplankyti neverta, jeigu nesi F-1 fanas

Ne paslaptis, jog Abu Dabis garsėja Ferrari World pramogų centru. Ilgai bandėm išsiaiškinti, ką jame galima pamatyti, tačiau net ir nuvykus į vietą nebuvo visiškai aišku: ar tai prekybos centras, didžiulis atrakcionų parkas, ar muziejus? Vis dėlto, darbuotojai patys mums patikino – mokėti 80 Eurų už įėjimą ir praskriejimą intriguojančiu atrakcionu – neapsimoka.

Man rūpėjo kiti dalykai. Abu Dabio Yas saloje, kuri, beje, primena kokį Disneyland’ą, galima pamatyti garsių F-1 lenktynių trasą. Kadangi nuo mažens esu užkietėjusi šių lenktynių fanė ir sergu už Kimi Räikkönen’ą, iš džiaugsmo trypiau kojom – mano akyse mirguliavo spalvinga, padangų nuraižyta danga. Ten žavus pėsčiųjų takas driekiasi bene per visą trasą, sūpuojas prabangios jachtos, o šalia įsikūrusios jaukios kavinukės.

Apie Abu Dabio Luvrą

Abu Dabyje ant vandens įkurtas Luvras skaičiuoja dar tik kelis mėnesius. Tai modernus, saulės spindulių bučiuojamas ir vandens globojamas muziejus. Nesu istorijos mėgėja ir nemėgstu apžiūrinėti stovinčių skulptūrų, tačiau ši vieta turi savitą atmosferą. Neeilinis architektūros stebuklas priverčia aiktelėt, nuo baltumo prisimerkt, o nuo drėgmės – retkarčiais nusičiaudėt. Įėjimas į muziejų mokamas, tačiau bent kartą pamatyti – daugiau nei verta.

Apie kainas ir vaisius

Po JAE mes keliavome savarankiškai, todėl maitinomės ten, kur norėdavome. Kainos čia nėra didelės, gal kiek brangiau nei Lietuvoje, tačiau kokybės, kiekybės ir kainos santykis – tobulas. Ištroškę gaivumos, Abu Dabyje lankėmės vaisių ir daržovių turguje. Tai buvo vienas geriausių mūsų pasirinkimų. Įsivaizduokite: ryškiai raudonos spalvos mangai, neapsakomo sultingumo apelsinai…

Apie aprangą ir draudimus

Prieš keliaujant į Jungtinius Arabų Emyratus ilgai sukau galvą, ką krauti į lagaminą. Ieškojau pačių ilgiausių ir uždariausių spintoj turimų suknelių ir galiu drąsiai pasakyti, kad veltui. Tiek Abu Dabis, tiek Dubajus yra itin liberalūs miestai. Dubajaus centre ne kartą išvydom merginas, kurios buvo pasipuošusios vos kojas dengiančiomis suknelėmis ar giliomis iškirptėmis. Vis dėlto, jeigu norite išvengti vietinių žvilgsnių, reikia galvoti apie šiek tiek kuklesnę aprangą.

Apie vakarėlius trumpai ir aiškiai – ten jų daug. Į Dubajų pasilinksminti keliauja gyventojai net ir iš gretimų, itin draudimais sukaustytų, šalių. Vakarėliai paplūdimiuose, pačioje miesto širdyje ar tiesiog viešbutyje prie baseino – visi gali atrasti savitą pasilinksminimo būdą.

JAE pamatyti bent kartą gyvenime – būtina

Negaliu sakyti, kad Jungtiniai Arabų Emyratai tviska auksu. Negaliu sakyti, kad pro petį man išvien skriejo raudoni Ferrari – greičiau galingi visureigiai užtamsintais langais, kuriuos valdo rimti, už vairo sėdintys arabai, apsitaisę savuoju hidžabu. Negaliu sakyti, kad paslaugos čia yra neįperkamos. Kaip bebūtų keista, atostogos JAE kainavo bene tiek pat, kiek ir įprasta išvyka į Prancūziją ar Italiją. Tad jeigu kas nors pasiteirautų idealių atostogų recepto, be jokios abejonės rekomenduočiau savąjį maršrutą. Manau, kad Jungtiniams Arabų Emyratams man pritrūko dar poros dienų. Tačiau jeigu keliaučiau dar kartą, sparnus lygiai taip pat tupdyčiau Abu Dabyje.

Kelionėje nutipenau daugiau negu 90 tūkstančių žingsnių ir parsivežiau kantrybės pamoką. Būčiau parsivežus ir daugiau, tačiau įspūdžiai jau veržės iš lagamino…