Šįkart kelionių istorijose kalbiname Skrendu.lt komandos narę ir kelionių dizainerę Mildą. Pokalbis apie sau mestus ir priimtus iššūkius, kopimą į kalnus, atsisveikinimus su perpildytais lagaminais, akistatas su savimi ir Kanada.
Milda, kalbamės čia, Lietuvoje… Ar seniai grįžai iš Kanados? Kaip apskritai kilo mintis kelti sparnus už Atlanto?
Iš Kanados į Vilnių grįžau prieš keletą mėnesių. Ši kelionė užklupo netikėtai: jos planavimas nesitęsė metų metus, o iki išvykstant niekada neteko skaityti ten keliavusiųjų dienoraščių… Kita vertus, nebuvo ir taip, jog pasikabinusi žemėlapį, bedžiau pirštu, kur papuola. Ne, su vyru vis pasvajodavome apie nuotykį, neapribotą darbe pateiktais atostogų aprašymais, apie „kitokių“ vaidmenų sau priskyrimą ir nepažintą gyvenimą. Kaip ten sakoma? Norėjosi iškeliauti ir „pasijusti lyg vietiniu“? Nugirdome apie programą Working Holiday Canada ir nieko nesitikėdami nusprendėme dalyvauti. Tokia tad ir buvo pradžių pradžia: po truputį pradėjome įsileisti į savo gyvenimą kalnus, skaidrius ežerus, vandenyną, laukines meškas, vietinius indėnus, Vankuverį ir jo žmones. Iš pradžių – virtualiai, o po to ir „kaip vietiniai“.
Taigi, prašymas dirbti ir atostogauti Kanadoje buvo patvirtintas. Ar kraunantis lagaminus nepradėjo kamuoti baimės: kaip į vieną lagaminą tilps vasariniai sandalai ir žieminiai paltai? Kur apsistosime? Kaip surasime darbus? O gal tokias problemas padėjo išspręsti programa?
Baimės išvykstant nekamavo – visuomet žinojome, kad bet kada galėsime grįžti į tą tašką, kuriame viskas prasidėjo. Tai tik dar labiau skatino veikti. O kas blogo galėjo nutikti? Prieš skrisdami į Vankuverį kas vakarą susėsdavome ir tikrindavome Couchsurfing tinklalapį – norėjome, kad atvykus mus pasitiktų vietinis. Tuo nusivilti neteko – priimti buvome ypač svetingai: su blynais pusryčiams, ekskursijomis po miestą ir tuo metu ypač reikalinga pagalba, ieškant būsto bei darbo. Žinoma, nuo pat pirmų akimirkų teko „perlipti“ per daug savųjų „aš“ – tokių, apie kuriuos iki tol net neįsivaizdavome. Privalėjome išmokti daugiau šypsotis, ignoruoti susikaustymą, kovoti su tolerancijos stoka ir įveikti nepasitikėjimą savo jėgomis. Įkvėpimo tam sėmėmės iš vietinių – visuomet atsipalaidavusių, mokančių džiaugtis smulkmenomis ir gebančių kiekvieną priimti be išankstinio nusistatymo. Buvo nuostabu to mokytis!
O dalyvavimas programoje? Koks jis? Pirmiausia – darbai, o tuomet poilsis? Ar poilsis, sumišęs su darbu, kai skirties tarp šių žodžių nebelieka?
Visus metus dirbome, tačiau įspūdžių troškimas ir tikslas kuo daugiau pamatyti niekada neleido persitempti. Neturėjome siekio papildyti savo banko sąskaitų, tad vos gaudavę laisvą dieną kopėme į kalnus, miegodavome po atviru dangumi, pasinerdavome į pigių skrydžių bilietų paieškas ar važiuodavome į netoliese augančius vynuogynus… Kanada stebinančiai įvairi, tad stengėmės išnaudoti kiekvieną laisvą akimirką!
Metus gyventi turint tik savo lagaminą, skamba kaip iššūkis. Kalnai, ežerai, žmonės ir jų šypsenos – ką dar atradai per tą laiką? Gal turi patarimų vis dar svarstantiems ar jau apsisprendusiems vykti į šią šalį skaitytojams?
Žinoma, kai meti sau iššūkį, atradimai vyksta ne tik aplinkoje, kurioje gyveni, bet ir savyje. Per metus supratau, jog buvau be galo prisirišusi prie savo daiktų, dar daugiau – kad įmanoma išmokti jais neapsikrauti. Dabar pati juokiuosi kai prisimenu, jog prieš išvykstant į oro uostą vilkau lagaminus su garderobu visiems keturiems metų laikams! Nerimavau, kad trūks kažko, ko negalėsiu ten įsigyti… Baigiantis metams susiruošėme išnaudoti likusį laiką ir pakeliauti po Šiaurinę bei Centrinę Ameriką. Per tą laiką ir taip nemenkas bagažas pasipildė tiek, kad lagamino uždaryti jau nebebuvo įmanoma. Taigi, iš Kanados, skirtingai, nei iš Vilniaus, išvykau pakelta galva – be lagamino. Pasilikau sau porą kuprinių, o visa kita atidaviau vietnamietei draugei, gyvenusiai netoliese. Patarti galiu tik viena – nebijoti ir lagaminą išvykstant pasiimti kuo mažesnį… Dar geriau – kuprinę į kurią visuomet tilps tik tiek, kiek galite panešti.
Dabar, kai jau esi čia, kaip manai, ar būtina šalyje praleisti ištisus metus, norint ją pažinti? Gal pakanka savaitės ir jokių darbo-poilsio programų visai nereikia?
Sunku pasakyti… Galbūt kažkam pakaks pusmečio, kitam – kelių mėnesių, o trečiam ir metai pasirodys per maža. Žinau tik tai, kad per savaitę tikrai neatrasi mėgstamos vietos, kurioje rytais galėsi gurkšnoti kavą, nesusidraugausi su 93 metų kaimyne ir ši tau nepapasakos savo gyvenimo istorijos – juk žmogaus atsivėrimas gali užtrukti. Taip pat nesusirasi draugų (gal tik bičiulių), o nuotykių, kuriuos prisiminus po kūną bėgios šiurpuliukai, nutiks nepalyginamai mažiau… Kad išgyvenimai neliktų tik įspūdžiu ir virstų tavo dalimi, reikia laiko.
O pati per tą laiką ar spėjai pasiilgti Lietuvos?
Esu pasaulio vaikas ir gyventi galiu visur. Pasaulis toks mažas, kad dalelę Lietuvos gali atrasti bet kuriame jo krašte, jei tik to nori. Barokinių bažnyčių bokštų per metus pasiilgti nespėjau. Žinoma, norėjosi šeimai pamojuoti ne tik kompiuterio ekrane, tačiau tam, kad atrastum kažką nauja, kartais būtina apriboti santykius su tuo, kas sena ir gerai pažįstama. Tik tokiu atveju galėsi grįžti „praturtėjęs“ ir pasiruošęs dalintis.
Skristi žiemą? O gal vasarą? Kada Kanada gražiausia ir labiausiai atvira pažinčiai? Kam labiausiai rekomenduotum ten nukeliauti?
Ruduo ir žiema – geras laikas padirbėti, o pavasarį ir vasarą atsiskleidžia visas Vankuverio grožis. Jį šniukštinėdavome važinėdami dviračiais arba basomis lakstydami po paplūdimį – juose nuolat vyksta būgnų festivaliai… Vakarais, parkuose po atviru dangumi gali leisti laiką kino teatruose, o horizonte tyliai mąstantys kalnai pasiekiami vos per 10 min nuo miesto centro. Sunku patarinėti, tačiau Kanada – spalvinga šalis, kurią pamiltų kiekvienas.
O jūs? Ar norėtumėte į pasaulio kraštą vadinamą Kanada? Ieškokite pigių skrydžių ir leiskitės į savus atradimus!