Autentiški keliautojų pasakojimai patys įdomiausi, tiesa? Neįtikėtinos istorijos įkvepia ir padrąsina, dar dažniau – būna it gurkšnis įspūdžių, motyvuojančių keliauti svetur. Susipažinkite – Rima! Keliautoja naršė Dominikos Respubliką išsinuomotu automobiliu, ir tik iššokus iš lėktuvo ant gimtosios žemės, Rima sėdo ir sukurpė istoriją. Istoriją, kuri verta bene knygos, o ir nuotraukas tupdyti norėtųsi ant pačio viršelio…

Karšta. Drėgna. Šiaudiniai stogai ir taksistai, vienas už kitą garsiau šūkaliojantys, – tokia rugsėjo pabaigos vakarą mus pasitiko Dominikos Respublika. Vakarą, kai supratome, kad anglų kalbos žinios šioje saloje nelabai padės, nes visi vietiniai, lyg būtų užsispyrę, kalba tik ispaniškai, ir suktis ten reikės kažkaip kitaip.

Dar prieš kelionę girdėjome visokių nuomonių ir atsiliepimų. Vieni sakė, kad sala be proto graži, bet neturtinga, kiti – kad ten daug vagišių, žmonių grobikų ir reikia nuolat saugotis. Treti išvis laikė išprotėjusiais, nes ryžtamės nuomotis automobilį bei patys ją tyrinėti, o ne tik ten keliauti ir gyventi ne viešbutyje! Bet negalėjome ir nenorėjome net įsivaizduoti dviejų savaičių atostogų be automobilio, kiekvieną dieną leidžiant tik viename iš daugelio ten esančių resort‘ų. Žinojome, kad viską turime išjausti patys ir… Nuotykiai prasidėjo iškart!

1 patarimas. Negaiškite laiko ir nebandykite Dominikos Respublikoje reikalingų adresų GPS sistemoje ieškoti pagal gatves ir namų numerius, kuriuos apartamentų savininkai nurodo Booking.com ar Airbnb.com svetainėse. Apartamentų numeracija ten chaotiška ir neturi jokios europiečiams suprantamos logikos. Jei tik žinote apartamentų pavadinimą, veskite pavadinimą tiesiai į GPS ir iškart pataikysite ten, kur reikia.

Deja, ši tiesa mums nušvito ne iš karto. Jau pirmą naktį pasiklydome nedideliame Bayahibe miestelyje, kuriame per Airbnb svetainę išsinuomojome apartamentus. Sutiktiems vietiniams sakėme ir rodėme adresą, bandėme teirautis, kur yra tie apartamentai, bet visi tik skėsčiojo rankomis, kol galiausiai sutikome du ilgais dredais ir tik šortais pasipuošusius jaunuolius, šiltą naktį kraunančius palmių lapus. Kodėl jie tai darė, tikrai nesupratome, tačiau ir kalbinti jų nesinorėjo, nes netikėjome, kad supras, ką bandome pasakyti anglų kalba, bet… Pasirodo, mes visą laiką taip žiūrėjome į adresą, kad net nematėme, kad tie apartamentai turi savo pavadinimą. O štai jie tai iškart pamatė ir po 2 minučių mes jau stovėjome reikiamame kieme!

2 patarimas. Prieš užsisakant apartamentus (jei užsisakote tiesiai iš žmonių, pvz., per Airbnb), patikrinkite, ar turėsite galimybę nueiti prie jūros. Pasirodo, šioje saloje daugelis paplūdimių priklauso viešbučiams ir resort‘ams, todėl patekti į juos, nesusimokėjus įėjimo mokesčio arba tiesiog neapsistojus tose vietose, neįmanoma.

Šiuo atveju mums pasisekė, kadangi šalia Bayahibe, vos už 3 km nuo apartamentų, buvo Del Este nacionalinis parkas su nuostabiu laukiniu paplūdimiu. Jame puikuojasi delno dydžio kriauklės, krantą skalauja švarus (!) žydras vanduo, o po paplūdimį laksto mažutėlaičiai driežiukai. Įsimylėjome šį paplūdimį iš pirmo žvilgsnio. Įsimylėjome taip, kad vėliau, net ir pakeitę gyvenamąją vietą, specialiai dėl jo važiavome 105 km į vieną pusę.

Paklausite, kodėl tiek važiavome dėl vieno paplūdimio? Dominikiečiai niekuo nesiskiria nuo kitų pietiečių – turi nenupasakojamo grožio gamtą, bet jos visiškai netausoja, todėl visur mėtosi kalnai maišelių ir plastikinių indų. Visur, tik ne šiame paplūdimyje!

3 patarimas. Išvykdami iš Lietuvos iškeiskite eurus į JAV dolerius, o bent dalį pastarųjų, vos tik atvykę, oro uoste iškeiskite į vietinę valiutą – Dominikos pesus. Likusius galėsite iškeisti per kelionę. Tiesa, per 14 kelionės dienų valiutos keityklų radome vos dvi.

Tik atvykę į šalį ir praėję būtinąsias patikras, turėsite įsigyti šalies vizą. Vizos kaina žmogui – 10 dolerių arba 10 eurų. Žinoma, pastarųjų kursas dolerio atžvilgiu toks, kad mums tiesiog nenaudinga ten jų turėti. ☺ O pesų prireiks, kai automobiliu išvyksite iš oro uosto. Pavažiavus keliasdešimt kilometrų autostrada, pasitiks pirmas kelių mokesčių rinkimo taškas, kuriame turėsite palikti 500 pesų (47 pesai – 1 doleris).

Per kelionę ne kartą įsitikinome, kaip svarbu turėti smulkiųjų. Vieną kartą net atidavėme paskutinius 5 Eur, kad tik galėtume grįžti. Vietinį kariškį įtikinome, kad euras jam bus tikrai vertingesnis už pesus.

4 patarimas. Jei nutiko taip, kad pesų vis dėlto neturite, pasistenkite bent jau turėti smulkių dolerio kupiūrų. JAV dolerius visi mielai priima, jei tik šie yra iki 20 nominalo vertės ir dar mieliau grąžą atiduoda pesais.

Patyrėme nemažai streso, kai vieną dieną daugiau pavažinėję po šalį, supratome, kad išleidome visus pesus, o ir smulkiausia piniginėje likusi dolerių kupiūra buvo 100. Tokiomis kupiūromis neatsiskaitysite nė viename kelių mokesčių surinkimo punkte, o tai reiškia, kad galite ilgam kažkur užstrigti, kadangi vietiniai kioskeliai ar parduotuvėlės taip pat nepriima tokio nominalo valiutos.

5 patarimas. Jei visiškai netrokštate adrenalino, venkite išsukti iš autostradų.

Ir ne dėl to, kad ten neįdomu. Kai važiuosite per nedidelius kaimelius, matysite, kad juose vidury savaitės ir vidury darbo dienos visi darbingo amžiaus žmonės yra lauke, šalia namų, ar šalia pagrindinio kelio. Ką jie ten veikia? Nieko prasmingo, o dėl tos beprasmybės kartais kyla visokių pagundų. Iš tiesų važiuodami ne kartą pasvarstėme, kas būtų, jei užstrigtume viename iš tokių kaimelių, kur gyventojai į kiekvieną turistą žiūri kaip į turtingą amerikietį ir kalba tik ispaniškai. Dar daugiau minčių kilo, kai tokiu keliu važiavome naktį. Kaip jau minėjau, kaimų gyventojai mėgsta leisti laisvalaikį šalia kelio. Čia jie valgo, žaidžia kortomis, šnekučiuojasi tarpusavyje arba tiesiog stebi aplinką ir tai jie daro net ir sutemus! Neapsakomas jausmas važiuoti naktį, kai supranti, kad vietinio tu paprasčiausiai nematai, nes jis susilieja su tamsa. Jis ir pats visiškai nenori trauktis nuo kelio, nes jam atrodo, kad tai tu turi jį apvažiuoti. Adrenalinas tvyrojo tiesiog ore, vairuotojas pirmą kartą buvo šlaput šlaputėlis ne nuo lietaus, o dėl įtampos, todėl 180 km atstumą važiavome net 3,5 val.

6 patarimas.

Dominikos Respublikoje esančiame Samana pusiasalyje yra nuostabaus grožio Salto el Limon krioklys ir daugelis vietos turistinių agentūrų siūlo keliones prie šio krioklio. Siūloma kelionės kaina apie 90 dolerių žmogui, į kurią būtų įskaičiuota Jūsų kelionė autobusu ir nusileidimas pėsčiųjų trasa arkliais, kadangi kelias iki krioklio vietomis gali būti pažliugęs. Ir visgi, jeigu nuomositės automobilį, keliaukite prie šio krioklio patys!

Kelionė į Samanos pusiasalį savarankiškai yra ne tik gerokai atraktyvesnė, nes keliauti tenka anksčiau papasakotu maršrutu per vietos gyvenvietes, tačiau ir gerokai pigesnė. Mums dviem ji kainavo apie 70 dolerių įskaitant nusileidimą trasa. O jei jaudinatės dėl to, kaip reikės pasiekti krioklį, tai dvejones meskite į šalį. Vos atvykę į vietą, pamatėme ženklus, rodančius, kur galima išsinuomoti arklius ir kartu su vietiniais nusileisti iki krioklio. Už šį malonumą jie prašo apie 20 dolerių žmogui. Už sumokėtus 20 dolerių jie jus palydi iki vietos, palaukia, kol išsimaudysite ir nusifotografuosite, o tada palydi atgal. Tiesa, nepamirškite turėti smulkiųjų, kadangi įėjimas prie krioklio yra mokamas, apie 1 dolerį žmogui. Mes, žinoma, apie tai nepagalvojome, tačiau mus lydėjęs jaunuolis patikėjo pažadu grąžinti jam šią sumą, kai tik grįšime prie automobilio.

Krioklys mus pasitiko visu savo didingu grožiu – jėga, vėju, skaidriu šaltu vandeniu ir jausmu, persunktu beprotišku adrenalinu. Mums pasisekė, kad tokiu metų laiku Dominikoje nedaug turistų, todėl turėjome progą ir nusifotografuoti, ir išsimaudyti. Beje, čia reikėtų būti ypač atsargiems, nes kažkiek atsipalaidavus, vandens srovė netruks jus nutėkšti žemyn.

7 patarimas. Būtinai nuvykite prie Atlanto vandenyno.

Karibų jūros ir Atlanto vandenyno pakrantės gerokai skiriasi. Nors prie pastarojo greičiausiai neaptiksite milžiniškų kriauklių, vandenyno jėga, kurią pajauti vos įkėlęs koją į paplūdimį, verčia atsisėsti.

Mes pasirinkome miestelį Los Terrenas, įsikūrusį vandenyno pakrantėje. Čia ne tik viskas šiek tiek pigiau negu prie Karibų jūros, bet ir gerokai mažiau turistų. Dar šiame miestelyje yra banglentininkų mokykla, todėl galima pamėginti prijaukinti banglentę.

8 patarimas. Aplenkite turistų itin pamėgtą Boca Chica miestelį.

Nors visuose interneto puslapiuose apie Dominikos Respubliką Boca Chica vaizduojama kaip vietovė, turinti nuostabų paplūdimį. Iš tiesų ten visa pakrantė nusėta neįsivaizduojamu kiekiu šiukšlių, o vietos kavinės uzurpavusios didžiąją dalį paplūdimio. Tad norintys pasimėgauti vandens malonumais turi užsisakinėti maistą ar gėrimus, o išsimaudę ir šlapiais maudymosi drabužiais grįžti prie staliukų. Žavesio čia tikrai mažai.

Šiame miestelyje buvome užsisakę 4 nakvynes, tačiau Boca Chica paplūdimyje praleidome tik vieną pavakarę. Kitą dieną leisti laisvalaikį grįžome į minėtą laukinį paplūdimį prie Bayahibe. Tiesa, visgi vienas geras dalykas šiame turistų permirkusiame miestelyje buvo St. Tropez Seafood and Grill by Vistamarina restoranas, esantis ant jūros kranto. Skanesnio aštuonkojo tikrai nesu niekur kitur ragavusi, kaip ir kokteilio Coco Loco. Ir išties šiame restorane buvo gerai viskas, pradedant aptarnavimu ir baigiant skonio dalykais. Beje, palikti arbatpinigių šioje šalyje nėra būtina, kadangi daugeliu atveju jie būna įskaičiuoti į sąskaitą. Tik reikėtų atkreipti dėmesį, kad meniu kainos dažniausiai nurodomos be mokesčių, todėl galutinė jūsų vakarienės kaina gali šiek tiek išsipūsti.

9 patarimas. Jei norite pamatyti neturistinę Dominikos Respubliką, išbandykite nakvynę kalnuose.

Ši mintis mums šovė visiškai netikėtai, aptikus Airbnb svetainėje p. Claros apartamentus, esančius prie kalnų upės Los Cacaos kaimelyje. Kelionė į šį kaimelį truko apie 3 val., mat lakstyti kalnų keliais, vedančiais per kitus mažus kaimelius, praktiškai neįmanoma, bet tai, ką išvydome atvykę, atpirko viską.

Vilos terasoje nuolat zujo žali nedideli driežiukai, sode augo palmės, bananų medžiai, o su apartamentų raktais kartu gavome ir raktus nuo atskiro įėjimo prie upės, kur vietiniai paprastai neužklysta. Upės vanduo, žinoma, vėsesnis negu jūros, tačiau puikiai tinka atsigaivinti. Ten buvo tikra ramybės oazė: be WiFi, be telefono ryšio, užtat net su trimis šeimininkų šunimis, kurie palaikė mums draugiją, ir tikrų tikriausiais jonvabaliais! Sutemus išjungdavome šviesą kambaryje ir netrukdavome pamatyti skraidančias švieseles. Tai buvo išties kažkas neįtikėtinai magiško!

Beje, prieš keliaujant į šią vietovę, reikėtų gausiai apsipirkti, arba iš anksto susitarti su p. Clara, kad kažkas Jums gamintų. Kalnuose nėra prekybos centrų, o tik maži kioskeliai, galintys patenkinti nedideles reikmes. Mes rinkomės pirmą būdą, tad visas dienas gaminomės patys.

Negaliu nepapasakoti ir apie kelionę pėsčiomis po vietos apylinkes, nes tai, ką ten išvydome, tikrai pribloškė. Mes, žmonės iš kitų kraštų, kartais būname pamišę dėl švaros, o ten nėra nieko keisto, kai skalbiniai džiūsta ant trobos stogo arba tiesiog čia pat ant kelio! Beje, ant kelio gali būti džiovinami ne tik drabužiai, tačiau ir kavos ar kakavos pupelės. Kalnuose jų medžių apstu. Kalnuose auga ir žaliosios citrinos, bambukai ir galybė kitokių augalų, kuriuos norisi paliesti, pauostyti. Būtinai tai padarykite!

10 patarimas. Gerai pagalvokite, ar tikrai norite pamatyti šalies sostinę Santo Domingas.

Mums sostinė paliko gana slogų prisiminimą. Galbūt todėl, kad esame gamtos mylėtojai ir mums mieliau šmirinėti tarp uolų negu tarp skirtingų gatvių, sostinėje nesijautėme jaukiai. Beprotiški kamščiai, šūkaliojimai, nesibaigiantys automobilių pypsėjimai, smogas, gatvėse 3 mln. žmonių ir visur įkyrūs mažų parduotuvėlių pardavėjai, kviečiantys užsukti vidun, – būtent tokia pasirodė mums šalies širdis. Nors važiavome ten gana ilgai, po 2 valandų movėme atgal į pajūrį.

11 patarimas. Nieko nebijokite ir išnaudokite visas šioje saloje jums atsiversiančias galimybes!

Taip, mes nesipuošėme jokiais papuošalais, netgi vestuviniais žiedais. Taip, mes vengėme vaikštinėti dviese sutemus. Taip, kartais jausdavomės nejaukiai. Bet galiausiai supratome, kad reikia tiesiog atsipalaiduoti ir leistis įvykių tėkmėn. Net ir nutikus tokioms nemalonioms situacijoms, kaip, pvz., išsikrovęs automobilio akumuliatorius laukiniame paplūdimyje, Dominikos Respublika ne kartą mums įrodė, kad žmonės čia nestokoja paprasto ir nuoširdaus gerumo.

Taigi linkime Rimai nesustoti keliauti ir lauksime naujų jos įspūdžių! Bet įspūdžiai mėgsta pabirti atmintyje.